Toks melancholiškas

Vasaros vakaras.

Šešėliai, įbridę

Į rugpjūčio pievas,

Ramunės žiedu

Burdami

Savo likimą,

Laukia

Žvaigždžių fejerverko.

Nubudę iš miego

Gandrai prieš skrydį

Mankština sparnus.

Išgąsdinta šešėlių

Rugpjūčio pievoje 

Gergždžiančiu smuiku

Griežia griežlė,

O sode kvepia

Nokstantys obuoliai.

Rugpjūčio vakaras – 

Pilnas melancholiškos

Artėjančio 

Rudens nuojautos... 

Man vis sapnuojas

Vėlinių naktis,

Žvakutės degančios kapuos...

O tie sapnai

Pilni sakralinės tiesos,

Kurią lyg juvelyro-

Laiko nugludinta ranka. 

Man vis sapnuojas

Vėlinių naktis,

Kai žvaigždės, o gal vėlės,

Lyg jonvabaliai 

Švietė žemėj ir danguj.

Kai žvakių degančių

Šviesoj šešėliai šoko

Amžinybės tango,

O lūpos lyg mantrą

Kartojo Tėve mūsų...

Mūsų atmintis –

Gija mus jungianti

Su tais, kurie išėjo,

Kol atmintis gyva,

Gyvi ir mes...

Neklausk manęs,

Kodėl lietingą

Dieną

Ne lietumi,

O meilės žodžiais

Į tavo širdį

Aš beldžiuosi,

Lyjant ilgesys

Vis giliau

Į širdį smelkias.

Ir vėl lietus

Taip ilgesingai

Lyja

Ir aš vėl meilės

Žodžiais

Sveikinu tave.

Rinkau žodžius.

Rinkau mintis.

Baltam lape

Eilėraščio

Dėliojos pasjansas.

Paskui sudegdavo

Jausmų ugnyje...

Ir vėl atgimdavo

Iš pelenų

Lyg feniksas.

Šį vakarą neieškau

Frazių įmantrių.

Neieškau žodžių,

Melancholiškai

Liūdnų. 

Tylinčio laiko

Nirvanoj

Tavęs prašau: 

Būk mano

Sielos draugas...

Du upės krantai.

Dvi gyvenimo

Tiesos...

Du žmonės,

Ieškantys

Vienatvės tilto,

Jungiančio

Upės krantus – 

Žmonių likimus.

Bet gyvenimo

Tiesą kiekvienas

Turime

Savo.

Vaidindami

Iliuziniame

Gyvenimo teatre

Mes abu

Vis dar

Prisimename

Pirmojo bučinio

Saldų skonį...

Dabar,

Kai laiko

Uždanga

Nusileidžia,

Pirmas

Bučinys – 

Lyg šventa

Relikvija,

Kurią saugome

Širdyse...

Pilkame

Prieblandos laike

Pilkos mintys

Ieško prasmės.

Sutemus

Nerimo sėklas

Jos išbarstys

Mūsų sapnuose.

Ryte gyvenimas,

Skindamas vaisius

Nuo išaugusio

Nerimo medžio,

Lyg rojaus

Žaltys

Gundys 

Mus meile...

Kur tu skubi?

Manęs paklausė paukštis.

Kur tu skubi?

Manęs paklausė vėjas.

Kur tu skubi?

Manęs žvaigždė paklausė.

Skubu gyventi, atsakiau.

Sparnais pamojęs

Nuskrido paukštis.

Nuskriejo vėjas

Tėviškės laukais. 

Ir tik žvaigždė,

Sulaužius įžadus tylos,

Man tarė: Neskubėk gyventi,

Nes ten, už tos ribos –tamsa.

Tu džiaukis saule,

Vasaros lietum,

Viduržiemio sniegu.

Mylėk ir meile –

Lyg duona nuo tėvo stalo –

Dalinkis su kitais.

Angelų menėje – žemėje

Nėra angelų. Čia žmonės

Savo gyvenimus švenčia.

Čia liejasi vynas,

Sukasi poros,

Čia žodžiai apgaulūs

Eina iš lūpų į lūpas.

Čia žvilgsniai

Amūro strėlėmis

Taiko į širdis...

Čia gimsta ir miršta

Svajonės. Čia gimsta

Ir miršta jausmai.

Kiek daug žodžių

Beprasmių lūpos išsako.

Tiek daug netikrumo

Angelų menėje – žemėje,

Kur mirtingieji,

Nusimetę sparnus,

Užsidėję kaukes

Ant veidų ir sielų

Savo gyvenimus švenčia.

Kur nėra angelų... 

O gal ir nebuvo...

Pavasaris! Pavasaris!

Patvinę upės

Į jūras plaukia.

Beržai svyruokliai

Linksmai

Prie kelio moja.

Šiandieną tau

Pirmos žibuoklės žiedą

Norėčiau dovanoti,

Bet sniegas 

Miškuose dar guli

Ir aš pavasarinį

Vėjo gūsį

Lyg savo meilės

Priesaiką siunčiu.

O kai pajusi gaivą,

Tu prisiminki

Mano bučinius 

Ir mano meilę.

Pavasaris! Pavasaris!

Pavasaris per žemę

Eina ir budina jausmus. 

Kai tamsos

Citadelė – naktis

Nusimeta juodus rūbus,

Ryto dangus sušvinta

Baltu debesų sidabru.

Šviesėjantis laikas – 

Lyg amžinoji viltis.

Kai aplink viešpatauja

Kasdienybė pilka,

Mes bandom pasiekti 

Gyvenimo šviesą

Ir brendam

Per prieblandos laiką,

Ir tiesiam į rytmečio 

Dangų rankas, norėdami

Tekančią saulę pasveikint...

Jau švinta. rytuos

Raudonuoja aušra

Ir jaučiam, kaip su ryto 

Šviesa į širdį plūsteli

Vilties devintoji banga.

Šiąnakt lyg Faustui

Sulošt iš sielos

Kilo noras.

Bet kipšas, sakydamas,

Kad mano siela

Pralošta seniai,

Nusijuokė smagiai,

Nes mano nuodėmės

Ir klaidos į būties

Knygą surašytos...

Pasėję nerimą

Tik paryčiais ištirpo

Kipšo žodžiai,

Kai aš nubudęs

Supratau,

Su Mefistofeliu

Sapne lošiau...

Gyvenime lošėjas

Prastas aš buvau –

Tiek pralošiau,

Kad net sapne

Kvatojos kipšas

Iš manęs...

Lietumi

Nulyta

Vakaro

Tyla

Rūkais

Virš klonių

Kyla.

Įsiklausyk

Į tylos

Sakralinį

Skambėjimą –

Pajusk

Išeinančio

Vidurvasario

Palietimą...

Lyg žvakės vaškas

Laikas tirpsta.

Akių šviesa prigęsta –

Ne žvaigždė.

Ne rudenio lapus – 

Mūsų metus

Į amžinybę

Laiko vėjai neša.

Ir pirmas sniegas –

Lyg šarma

Plaukuose –

Nedžiugina širdies.

Bet laikas – ne vaškas

Tirpstantis,

O mums Būties

Skirta dalia...

Jis turi prasmę.

Prisiminimai

Lyg paukščiai

Į rudenį vis

Dažniau sugrįžta.

Palesinčiau juos

Iš atminties lobyno

Lyg zylę, kuri nebijojo

Mano artumo.

Lesinau iš delno,

Bet gyvenimo

Tuštybių mugėje

Pusvelčiui išpardaviau

Prisiminimus.

Liko tik trupiniai – 

Prisimenu tik tai,

Kas vakar buvo...

Lyja lietus.

Lango veidu

Bėga ašaros.

Norėčiau

Jas nušluostyti,

Bet lauke

Lyja lietus,

O mano

Veidas

Ir siela

Be kaukės...

Skaudės...

Akligatviais

Rudens tamsa

Į mano vakarą atėjo.

Ir aš lyg laukdamas kažko,

Praviras duris

Šįvakar palikau.

Ko laukiu, nežinau...

Gal moters mylimos,

Kuri lyg mūza

Atneš man įkvėpimą,

O gal aš pats,

Norėdamas pabėgti 

Nuo savęs,

Pro praviras duris išeisiu.

O gal aš klystu,

Ir nuo savęs, savo minčių,

Savo lemties net tamsoje

Negalime pabėgti?

Nei properšos danguj,

Nei žiburio tamsoj – 

Tik aklina rudens tamsa

Į langą vėjo

Gūsiu beldžias...

Kiekvienas sau

Mes esam Dievas

Ir kūrėjas.

Atvėrę vartus į sielos

Paslapčių pasaulį

Įžengiame į asketiškos

Vienatvės

Ir vitališkos

Tylos žemę.

Tik tyloje

Mes galime išgirsti

Sielos balsą.

Tik tyloje

Širdis stipriau

Iš meilės ima plakti.

Tik tyloje

Mes dieviškoj

Jausmų palaimoj

Skęstam.

Tik tyloje

Likimo žingsnius

Išgirsti...

Tyla man panaši

Į Dievą...