Dangumi debesys audros
Obuolmušiais
Žirgais šuoliuoja.
Virš horizonto
Plyksteli žaibai.
Ozono prisipildo
Vakarėjanti erdvė.
Prisiminimai lyg kirvarpos
Pasąmonėj atgyja.
Matau kaip motina
Su duona Agotos
Išeina pasitikt audros,
Kaip tėvas,
Sėdėdamas ant slenksčio,
Nervingai rūko laukdamas audros,
Kaip mes su broliu,
Kiek kojos neša,
Per lietų bėgame namo.
Audra nurimsta palengva.
Prisiminimai tamsoj išnyksta.
Jaučiu, kaip žemė,
Lyg motina,
Mane apgobia tyluma.