Suaudei, mama,
Nerimą ir viltį į drobes,
Išmargintas lemties ženklais.
Dabar kažkur aukštai – danguje
Iš tūkstančių žvaigždžių
Tu laiko drobes audi, mama.
Anksti rytais baltais rūkais,
Kad aš galėčiau džiaugtis
Magiška gamtos didybe,
Tas baltas drobes
Virš klonių ir miškų pakloji.
O aukštai danguje
Iš tūkstančių žvaigždžių
Tavo rankomis išaustos
Baltos laiko drobės
Galaktikomis ir žvaigždynais
Šviečia naktimis.
Ir plaikstomės gyvenime
Mes lyg tavo išaustos drobės,
Kai laiko vėjai blaško mus
Lyg burinius laivus...