Pavasarį giedant paukščiams,
Pasodinau liūdesio medį –
Savo likimo medį –
Beržą svyruoklį.
Jis augo, tvirtėjo.
Kas rudenį
Melancholiškai ošdamas,
Metė lapus.
Žiemą, pasipuošęs
Baltu šerkšnu,
Buvo liūdnas ir susimastęs.
Pavasarį pragysdavo
Paukščių balsais.
Vasarą kepinant saulei,
Liūdesio medžio
Paunksmėje aš mąsčiau
Apie savo gyvenimą,
Panašų į liūdesio
Medžio gyvenimą.
Mes abu nepalūžome,
Kai audros lenkė...
Mus abu liūdesys –
Lyg Don Kichotą Sanča Pansa –
Lydėjo ir lydi gyvenime...