Atleiski man, gimtoji žeme,
Už mišką iškirstą,
Už lauką nesuartą,
Už tuščią kaimą,
Už kryžių, griūvantį prie kelio,
Už žiburėlį, degantį kapuose.
Atleiski man, gimtoji žeme,
Už tuštumą ir vienišumą...
Išėjo žmonės.
Išėjo vienkiemiai ir kaimai.
Tušti laukai ir trobos.
Seniai neskamba čia jaunų
Žmonių laimingas juokas.
Tik vieniši senoliai
Prisimena laikus, kai kaimas
Gyvybės buvo pilnas,
Kai dainos veržės iš krūtinių,
Kaip artėjant audrai
Baugiai ošė miškas
Ir gaudė ežeras speiguotą naktį.
Atleiski man, gimtoji žeme,
Už tuštumą, kuri
Lyg Andromedos ūkas
Apgobia tave.