Kai ryto vėjas,
Lyg Kristus per ežerą,
Priešaušrio taku nubridęs,
Paunksmėje beržų užsnūdo,
Akimirkai sustojo laikas.
Ir aš girdėjau,
Kaip priešaušrio
Tyloje skamba
Ne Morkaus, ne Mato,
Ne Luko, ne Jono,
O Ryto evangelija šventa.
Ją skaitė paukščiai
Ir medžiai, ošiantys miške.
Ir gera buvo jausti,
Kad tęsiasi gyvenimas,
Ir girdėti, kaip medžiai
Ir paukščiai skaito
Ne Morkaus, ne Mato,
Ne Luko, ne Jono,
O Ryto evangelijos
Šventus žodžius...

Nesimelst –
Parymot, prisimint
Prie kapo tėvų ateinu.
Ateinu mintimis prisiliest
Prie palaidoto laiko...
O kai vėjas plaukus
Lyg motinos
Rankos paglosto,
Kai medžiai tėvo
Žodžiais prabyla,
Prieš akis
Ne palaidotas
Laikas – artimųjų
Praplaukia veidai.
Nesimelst.
Parymot ateinu
Prie palaidoto
Laiko kapų...

Virš žemės, skęstančios
Pilnaties šviesoje,
Žvaigžde sapne skridau.
Virš manęs žvaigždynų
Diademos švietė,
O mano mintys
Buvo ten žemai, 
Kur gimtas sodžius
Toks vienišas
Skendo sidabrinėj
Pilnaties šviesoj.
Sapne jaučiau nostalgišką
Gimtinės trauką,
O rytuose jau aušo,
Ir mano sidabrinis sapnas,
Ir mano žvaigždėtas skrydis
Saulei patekėjus baigės.
O taip norėjau
Mylimą moterį
Sapne sutikti
Ir jai žodžius
Myliu tave 
Ištarti...

Buvo kelias – dabar laukas.
Buvo galukaimy kryžius –
Dabar išaugęs beržas ošia.
Buvo miškas – dabar plynė.
Buvome mes – dar esantys,
Bet retai sugrįžtantys
Ten, kur bėgo kelias,
Kur stovėjo kryžius,
Kur vakarais vėjas
Miško vargonais grojo.
Ten, kur išėjusių kaimų,
Išėjusių vienkiemių,
Išėjusių žmonių
Atmintis smilgomis
Vėjyje supasi...

Užgeso vakaruose
Smaragdinės žaros.
Ironiškai šypsojos pilnatis.
Vasarvidžio nakties
Polemiškas peizažas
Išsvajotą meilės naktį
Užpildė vienatve...
Nei rankų mylimų,
Nei lūpų bučinių.
Tik liepų žydinčių
Kvapai ir paukščių
Giesmės paryčiais
Lyg išsvajoti
Tavo bučiniai
Mane nubudins.
Žinau, ir tu šiąnakt
Gyvensi meile, laukimu
Ir sugrįžimo mano lauksi.
O kai išauš diena,
Mūsų meilės
Dangaus beribėj
Sferoj susitiks – 
Kaip susitinka pakilę
Skrydžiui paukščiai.

Stoviu prie seno
Draugo – beržo.
Tošyje randai.
Vos įskaitomi žodžiai –
Myliu tave.
Švelniai liečiu
Tuos randus.
Jausmas – 
Lyg liesčiau tave...
Taip seniai tai buvo...
Tu, aš ir beržas,
Girdėjęs prisipažinimo
Meilėje žodžius.
Stoviu prie seno
Draugo – beržo.
Klausausi
Jo melancholiško ošimo.
Laike beržo
Randai užgijo,
O meilė liko
Mūsų širdyse...

Sustojo laikrodis.
Tas be gegutės,
Kabantis kampe.
Lyg vėjo pjesė
Nebaigta,
Akimirkai sušvito
Ir užgeso
Skaičiai...
Ryte nesuskambės
Jo žadintuvas,
Iš miego
Išvaduodavęs mane.
O gal taip buvo
Lemta –
Užmigt ir nenubusti...
Bet aš žinau – ryte
Mane nubudins
Tavo rankos
Ir bučinys
Svaigus.

Akligatvis:
Kelias, vedantis
Į niekur,
Jausmai įkalinti
Vienatvės
Celėje,
Gyvenimas
Pilnas
Beprasmybės...

Šviesa užgęsta.
Užmerkia veidrodžiai akis.
Ir aš, į tamsą žvelgdamas,
Tik siluetus medžių
Merdinčių matau.
O veidrodžiai užmigę
Sapnuoja tavo
Veidą ir akis...
Kaip gaila, kad naktis
Bemiegė ir beveidė,
Ir aš besvoriame sapne
Meilės geismo
Susapnuoti negaliu.

Atminties rūke
Praeities išnyksta
Siluetai.
Praeina žmonės,
Šešėliais virsdami.
Į praeitį pažvelgęs,
Savo priedermę
Ir dabartį
Suvokt gali.
Ar buvo klaidos
Praeity? 
Jas laiko dulkės
Užpustė palengva...
Tik skauda
Jų žaizdos –
Stigmos
Širdyje...

Keistas lemties reveransas –
Tavo bučiniai
Ir prisilietimai –
Meilės ženklai,
Palikti mano sieloje.
Keistas lemties reveransas.
Mes gimėme ir gyvename
Toje pačioje epochoje –
Meilės epochoje...
Naivu ieškoti atsakymo
Į klausimą, kas ką surado.
Meilė surado
Ir sujungė mus...

Į gyvenimo kraitę
Dėjau dienas ir naktis,
Rytus ir vakarus,
Savaites ir mėnesius,
Metus ir dešimtmečius.
Dėjau džiaugsmą ir skausmą.
Dėjau sutiktų žmonių
Vardus ir jausmus.
Kas vakarą su liūdesiu
Iš gyvenimo kraitės
Išimdavau neišsipildžiusias
Svajones ir sudužusių
Vilčių šukes...
Taip ir gyvenu žinodamas,
Kad mano gyvenimo kaina –
Mano gyvenimas.

Užsivilkusi juodą
Temidės mantiją,
Naktis teisia
Mūsų sapnus,
Mūsų gyvenimą.
Paryčiais
Skamba nuosprendis –
Pasmerkti ar išteisinti,
Gyventi ar mirti...
Juoda nerimo šmėkla
Lydi mus
Nubudimo keliu...
Kai švintant naktis
Nusimeta
Temidės mantiją,
Ryto aušra
Palydi mus
Į gyvenimą...

Mano akys vis dar ieško
Danguje žvaigždės.
Tos žvaigždės,
Kuri meilės keliu
Į gyvenimą mane išlydėjo
Ir pamerkus lyg valiūkė
Kaimo mergiotė,
Sėkmės palinkėjo...
O gyvenimo kelias vingiavo.
Tai į kalną kilau,
Tai bedugnėn kritau...
Bet pakilti buvo man lemta,
Nes gimtą žemę
Ir žmones mylėjau,
Ir tave, mylimoji,
Prie krūtinės glaudžiau.
Mano akys danguje
Vis dar ieško
Likimo žvaigždės.
Kai išeisiu, žinau,
Ji švies danguje
Ir kitus gyvenimo
Ir meilės keliu lydės...

Lietaus
Melodija vingri
Aukštom- 
Žemom natom
Šiandieną skamba.
Ir jo ošimas
Lyg hipnozė,
Lyg užkeikimas
Mus laiko
Transe paskandina.
Ir nesvarbu,
Kad sentimentai
Užplūsta mus...
Lietaus ošimas
Lyg giesmė šventa
Aukštom- 
Žemom natom
Šiandieną skamba 
Mano širdyje.

Ir vėl aš čia – prie tavo kojų,
Manoji Sirvėta.
Ir vėl mes kalbamės
Poezijos kalba.
Tavo bėgsme
Aš laiko išmintį jaučiu.
Tu lyg geroji fėja
Lydėjai ir lydi mane.
Kai sugrįžtu, paklausi 
Kaip gyvenu...
O tu vis bėgi ta pačia vaga...
Sveika, manoji, Sirvėta.
Vėl rytas, vėl rūkai
Ir aš, lyg ąžuolas parimęs,
Tylėdamas tavęs klausausi.
Girdžiu – kažkur toli
Virš tavo klonių
Skamba pilni meilės  
Ir sugrįžimo džiaugsmo
Gervių melancholiški balsai.
O aš prašau tavęs, manoji Sirvėta,
Paimki mano tikėjimą ir svajones
Ir nuplukdyk į tolius,
Kaip mano laiką nuplukdei.

Viltis, lyg angelas
Pasąmonėj plasnodama,
Savo sparnu
Mane paliečia.
Ir pajuntu
Vilties troškimą –
Gyvenimą
Išsvajotąja
Paversti oaze.
Nors jau seniai
Utopinėm
Svajonėm netikiu,
Bet kartais gera
Vilties – lyg angelo –
Pajusti palietimą.

Rasotame
Lango stikle
Vėjas rašo
Meilės laiškus.
Liūdna,
Kai žinai,
Kad tie laiškai
Rašyti
Ne tau...