Čia buvo jauku ir gera.
Klegėjo žmonių balsai,
Krosnyje spragsėjo
Degdamos malkos,
O gal mūsų
Nerūpestingas laikas...
Kai išėjome –
Kas į gyvenimą,
Kas į amžinybę –
Liko tuštuma.
Tik per pilnatį šventieji,
Palikę paveikslus,
Prisimindami mus,
Vaikšto po tuščius
Tėvų namus...
Čia buvo jauku ir gera.
Dabar čia viešpatauja
Tuštuma...

Veidrodžiai,
Lyg ištroškusi žemė,
Sugeria mūsų veidus,
Mūsų džiaugsmą
Ir skausmą,
Mūsų šypsenas ir ašaras.
Sugeria mūsų gyvenimus...
Kiek daug paslapčių
Saugo seni veidrodžiai.
Kiek daug išminties
Slypi už stiklinės
Laiko ribos.

Užteks gyventi nostalgija.
Šiandieną meilės kalba
Kalbėti noriu su tavimi.
Lai meilės muzika
Šiandieną skamba 
Mūsų širdyse.
Užteks gyventi nostalgija.
Priimkim iššūkius lemties,
Bet nepamirškime
Ir praeities...
Be praeities
Nebūtų dabarties,
Be dabarties
Nebus ir ateities.

Kai nusimes dievai
Šventumo aureoles,
Kai žvelgs
Į žemę, žmogų
Su atjauta ir meile,
Gyvenimas žemėje
Bus į išsvajotą
Rojų panašus,
Kurį paliko
Mūsų protėviai,
Pabandę
Meilės paslaptį
Išgauti iš dievų.

Šviesa
Įveikia tamsą.
Gėris
Įveikia blogį.
Gyvenimo
Lygiadienis –
Temidės
Svarstyklės
Lemties rankose.

Senas
Tėvų namų
Slenkstis
Lyg Rubikonas.
Sugrįžus
Jį peržengti
Būna sunku.
Nelengva
Pajusti tuštumą,
Gyvenančią
Ten, kur buvo
Jauku ir gera.

Naktis švelniai glostė
Sidabrinius voratinklių plaukus.
Vasarvidžio aušros švietė rytuose.
Kokie buvom mes
Tą meilės naktį laimingi,
Po daugelio metų vėjas
Savo dainoj apdainuos.
Aš jaučiau, kaip virpėjo
Mane glostančios rankos.
Tavo švelnų artumą jaučiau.
Ta naktis kaip relikvija
Liko širdyje
Ir pamiršti aš jos negaliu.
Kai naktis švelniai glosto
Sidabrinius voratinklių plaukus,
Kai vasarvidžio aušros
Sušvinta rytuose,
Širdis kaip prieš daugelį
Metų suvirpa, kaip virpėjo
Tą meilės naktį nuo mūsų aistros.
Aš dėkingas likimui,
Kad pamilti tave buvo lemta,
Kad danguje švietė ir šviečia
Mūsų meilės žvaigždė.

Kai lyja,
Džiaukimės lietumi.
Kai sninga,
Džiaukimės sniegu.
Kai saulė šviečia,
Džiaukimės saule.
Džiaukimės vasara,
Džiaukimės rudeniu,
Džiaukimės žiema,
Džiaukimės pavasariu.
Džiaukimės diena ir vakaru.
Džiaukimės naktimi ir rytu.
Džiaukimės meile ir aistra,
Laukimu ir ilgesiu...
Kol gyvename –
Džiaukis gyvenimu.
Kol tyli amžinybės varpai,
Gyvenkime meilėje...

Tikėjimui
Iššūkis mestas.
Ąžuolo rievėse įamžintų
Šventraščio tiesų
Apokalipsės paslaptis
Ąžuolo mirties
Dieną atskleista...
Raktas nuo dangaus,
O gal pragaro vartų,
Mums per Krikšto šventą
Sakramentą įduotas...
Tikėjimui
Iššūkis mestas.
Degantys, griūvantys
Maldos namai
Dangui meldžiasi.
Ašaros.
Skausmo ir vilties
Ašaros
Bėga žemės ir žmogaus
Liūdnu veidu...

Tylos iliuzija.
Žvaigždžių šviesa.
Ir keistas
Nuovargio sindromas,
Įsliuogiantis slapčia.
Vėlu kažkur skubėti.
Vėlu į tamsą žvelgti.
Paklaust savęs reikėtų,
Kaip dieną gyvenai...
Bet nuovargis mintis
Į nakties žvaigždėtą
Uždaro sarkofagą
Ir lieka kelias,
Vedantis į miego
Ir sapnų pasaulį,
Kur saulėlydžio
Stigmos
Žvaigždėmis
Šviečia danguje.

Kur mano žemė?
Ten, kur pavasarį
Senas sodas žydi baltai,
Kur kloniai skęsta rūkuos
Ir norisi nusiprausti
Ta pieno puta...
Kur mano žemė?
Ten, kur Dysna ir Birvėta
Plaukia į rytus,
Kur Erzvėto ežere
Dangaus grimasos
Leidžiantis saulei
Lyg veidrodyje atsispindi.
Kur mano žemė?
Ten, kur senas ąžuolas
Lyg sfinksas, saugantis
Protėvių priesakus, rymo,
Kur virš laukų
Besielis gimtinės
Ilgesys klajoja.
Kur mano žemė?
Mano širdyje, mano mintyse,
Mano tikėjime, mano gyvenime.
O kur tavo, kur Jūsų žemė?

Tu klausi manęs,
Iš kur aš atėjau
Į tavo gyvenimą...
Aš iš to sujaukto laiko,
Kai vakaras su naktimi
Užgęstančio
Saulėlydžio scenoj
Šoko aistringą tango,
Kai debesys
Raudonavo iš gėdos,
Laukdami aistringo
Vakaro ir nakties
Tango finalo...
Sutemus
Mes ieškome artumo
Kūnui ir sielai.
Taip aš atėjau
Į tavo gyvenimą...

Sušvito žaros
Ir užgeso.
Saulėlydžio
Eklektika trumpa.
Vos vienas žingsnis
Iki amžinybės,
Bet žengti jį
Taip nedrąsu...
Už širmos
Juodo debesies
Dar švietė,
Spinduliavo žaros,
O aš sakralinį
Tamsos artėjimą
Ir žemės nerimą
Jaučiau.
Jausmų patoso
Nebeliko.
Tik švietė
Vilties žvaigždė
Ar tavo langas
Horizonte tamsoje.

Naktis.
Pūga už lango.
Vėjas
Lyg vienuolis,
Užsimetęs
Juodą abitą,
Meldžiasi
Tamsoje.
Ir skamba
Nakties laike
Vėjo ir pūgos
Kalbama
Malda,
Į amžinybės
Maldą
Panaši...

Iš nakties sapnų,
Iš priešaušrio tylos,
Iš ryto giesmių,
Iš dienos skubėjimo,
Iš vakaro nuovargio,
Iš žiemos pūgų,
Iš pavasario žydėjimo,
Iš vasaros brandos,
Iš rudens spalvų,
Iš meilės ir ilgesio,
Iš džiaugsmo
Ir skausmo,
Iš vilties ir nevilties
Likimas kuria,
O lemtis vaidina
Mūsų gyvenim
Misteriją...

 

 

Smagu, kai pavasaris
Amūro imasi rolės
Ir į kairę dešinę 
Meilės šaudo strėles, 
Kai į širdį pataikęs,
Įžiebia meilę,
Kai vėjo gūsiais
Meilės replikas
Mėto kandžias,
O mylintys
Per butaforinį
Žiedlapių sniegą
Soduose brenda
Ir svaigsta
Nuo pavasario
Baltojo valso
Garsų...

Metams bėgant
Ne saulė ir žvaigždės,
O svajonės
Ir viltys prigęsta.
Ne debesys
Dangų uždengia,
O pilkos kasdienybės
Rutinoj paskendę,
Pamirštame
Tuos, kuriuos mylim,
Ir kurie myli mus...
Suraskim jėgų –
Nusimeskim
Nuovargio naštą,
Atverkim
Širdį ir sielą
Meilei ir vilčiai
Ir gyvenkim
Džiaugsme...

Ištirpdys meilė
Liūdesio ledus širdyse
Ir plūstelės į širdis
Pavasariniais
Potvyniais jausmai.
Įžengsim mes
Į pirmapradę
Laiko būtį,
Kur viešpataus
Tik meilė
Ir tyri jausmai,
Kur nuoskaudų
Nebus ir skausmo,
Kur būsime
Laimingi mes...