Negaliu pamiršti
Tavo angeliško žvilgsnio
Ir bučinio, lyg laukinių
Bičių medus, saldaus.
Negaliu pamiršti,
Kaip tu, lyg angelas
Prieš mane klūpodama,
Lietei rankas
Ir lūpas bučiavai,
Kaip mūsų širdys
Meilėj plakė unisonu,
Kaip svaigome
Nuo šėlstančių
Jausmų audros.
Yra gyvenime akimirkų,
Kurių iš atminties
Neištrina net laikas.
Ir ta akimirka,
Atvėrus mums vartus
Į meilės rojų žemėje,
Stebuklu liko atmintyje.

Per pavasario žydinčią žemę
Mes į vasaros laiką išeisim.
Ir girdėsim, kaip lizduose
Gandriukai kalena,
Kaip lakštingalos suokia.
Prie Joninių liepsnojančio laužo
Žiedo paparčio
Savo jausmuose ieškosim.
Su rugpjūčio rūkais
Gandrus išlydėję,
Į rudens spalvingą
Pasaulį išėję, matysim
Tuštėjančios žemės
Melancholišką grožį.
Išskrendančių paukščių
Sapnuos girdėsim balsus.
Vėlinių naktį prisiminsim
Tuos, kur amžinybėn išėjo.
Apie savo būties laikinumą
Mąstysim žiemos vakarais.
Būties laikinumas
Lyg metų laikų kaita
Subrandina mus
Ir mūsų jausmus...

Delnų linijos –
Neturinti atsakymo
Chiromantijos lygtis.
Nėra Ariadnės,
Kuri padėtų
Išeiti iš gyvenimo
Linijų labirinto...
O gal tu, mane
Mylėdama
Jau suverpei
Ilgesio siūlą,
Kuris padės
Jausmams
Rasti kelią
Iš širdies į širdį...
Suglauskime delnus.
Pasimelskime
Už mylinčius
Ir laukiančius...

Riba tarp žmogaus gyvenimo
Ir amžinybės – akimirka.
Lemties kaprizai
Ir filosofiška
Gyvenimo baigtis –
Atverti sielai į Edeno
Sodus vartai
Ar ėjimas Dantės aprašytais
Pragaro keliais...
O gal kur kas prozaiškiau
Gyvenimas mūsų baigsis:
Nepasitiks prie rojaus
Vartų angelai
Ir serafimai negiedos,
Į Dantės apdainuotą
Pragarą Vergilijus nepalydės
Ir Beatričė neglobos.
Po visatą siela neklajos...
Iš dulkės gimę,
Dulkėmis pavirtę,
Medžiais ošime
Kapuose...

Banali tyla.
Banalios mintys.
Banalūs žodžiai.
O, kaip norėčiau
Šias banalybes
Iškeisti
Į mudviejų
Meilės vakarą.
Banali dulksna.
Banali vakaro
Panegirika...
Pilka, tuščia.
O ten, kur tu,
Šviečia
Meilės šviesa.

Naktis
Palydės mane
Į tamsos celę,
Kurioje
Aš melsiuosi
Tau, mano
Meile...         

Pilka naktis.
Nėra žvaigždžių.
Ir pilnatis
Šią naktį pasiklydo.
Tiek ilgesio
Seniai nebuvo širdyje...
O baltos snaigės
Ant mano lūpų tirpsta,
Kaip svaigią meilės naktį
Tirpo tavo bučiniai.
Aš nežinau, ar tu prisimeni,
Kaip šokom valsą pilnatyje,
Kaip tavo juokas
Lyg sidabrinis varpelis
Skambėjo pavasario naktyje.
Nors šalo, mes alpome
Nuo meilės ir aistros.
Pilka naktis.
Nėra žvaigždžių.
Ir pilnaties nėra...
Bet sieloj gera,
Kai baltos snaigės
Bučiuoja mano lūpas
Prisiminimų bučiniais.

Per naktį prisnigo.
Baltas laukas –
Lyg baltas
Popieriaus lapas,
Kuriame rašau
Šį eilėraštį...
Baltame sniege
Žmogaus pėdos.
Kas jas paliko –
Nežinau...
Įdienojus sniegas ištirps.
Ištirps ir pėdos...
O gal gyvenimas
Žmogaus ištirps
Lyg sniegas...
Liks tik abstraktaus
Eilėraščio
Abstraktūs žodžiai,
Kuriuos rašiau tau,
Vietoj žodžio myliu
Daugtaškius padėdamas.
Daugtaškiai baltam lape –
Lyg žmogaus pėdos
Baltame sniege...

Kaip liūdnai
Šį rytą
Vėjo fleita grojo.
Jai unisonu
Skambėjo
Liūdnas
Vienišos gervės,
Pelkėje ieškančios
Sudegusių
Savo namų,
Balsas.
Ironiška –
Nemokėdamas
Natų
Atminties
Penklinėje
Užrašiau liūdną
Ryto melodiją.

Ryte
Atmerkdami akis,
Atveriam langus
Gyvenimui.
Per dieną
Skubame gyventi,
Mylėti, džiaugtis,
Liūdėti, ilgėtis...
Vakare,
Palikę nakčiai
Neišsipildžiusias
Svajones,
Suvokdami,
Kad miegas –
Nesibaigianti
Gyvenimo ir mirties
Repeticija,
Užmerkiam akis.
Užmerkiam su viltimi,
Kad ryte
Jas atmerkę,
Atversime langus
Gyvenimui.

Pavasaris,
O gal vyturys
Savo čirenimu,
Iš letargo miego
Beržą nubudino.
Taip ir nežinau,
Kam padėkoti
Už sulos gurkšnį,
Už išsprogusį
Pumpurą,
Už tylų
Beržo ošimą
Po tėvų
Namų
Langais...

Suaudei, mama,
Nerimą ir viltį į drobes,
Išmargintas lemties ženklais.
Dabar kažkur aukštai – danguje
Iš tūkstančių žvaigždžių
Tu laiko drobes audi, mama.
Anksti rytais baltais rūkais,
Kad aš galėčiau džiaugtis
Magiška gamtos didybe,
Tas baltas drobes
Virš klonių ir miškų pakloji.
O aukštai danguje
Iš tūkstančių žvaigždžių
Tavo rankomis išaustos
Baltos laiko drobės
Galaktikomis ir žvaigždynais
Šviečia naktimis.
Ir plaikstomės gyvenime
Mes lyg tavo išaustos drobės,
Kai laiko vėjai blaško mus
Lyg burinius laivus...

Per naktį laumės
Šukavo sidabrinius
Savo plaukus.
Ryte šerkšnu
Pasipuošė miškai
Ir medžiai vieniši.
Spindėjo sidabru
Prie kelio smilgos
Ir lenkės saulei
Nuolankiai...
Per naktį laumės
Šukavo sidabrinius
Savo plaukus,
O rytas po tavo
Kojomis paklojo
Šerkšno kilimą,
Iš sidabrinių rožių
Viduržiemio nakties
Išaustą...

Gaivia vėsa
Šis rytas žemę
Bundančią pasveikino.
Lengva
Rūkų marška
Uždengęs
Pavasario
Pirmus upokšnius,
Saulės ieškantį
Žibuoklės žiedą
Spinduliu pirmu
Paglostė.
O virš laukų
Lyg atgimimo
Himnas
Suskambo
Vyturio
Linksma daina...

Vakaro tylą
Nusinešė vėjas.
Žara, nusimaudžiusi
Pavasario
Upokšnyje,
Užgeso tavo lange...
Nusišypsok
Vakarui,
O gal man...
Prieblandoje
Daugiau
Paslapties...

Dabartis –
Tik akimirka.
Tik chimeriškas
Laiko mirksnis
Tarp buvo ir bus.
Dabartis –
Tai žmogaus
Gyvenimas
Nuo gimimo
Iki mirties –
Mirksnis
Amžinybės
Laike...

Aš nežinau
Meilės vardo,
Bet žinau
Tavo vardą.
Tavo vardu
Aš vadinu
Ilgesį ir laukimą,
Švelnumą ir aistrą,
Žvaigždes ir meilę...
Aš pasakiau meilę!?
Dabar žinau:
Meilės vardas –
Tavo vardas.
Tavo vardas –
Meilės vardas...

Tamsa lyg inkvizicija
Už šviesos ieškojimą
Mus baudžia
Nerimu ir nežinia.
Eini, eini – tamsoje
Nei kelio, nei takelio
Nematyti...
Tik akys tuščių namų
Lyg vilkolakiai
Žvelgia iš tamsos.
O mintyse ir širdyje
Alchemiškos svajonės –
Praverti namų duris,
Kur laukiamas esi...
O gal tai tik iliuzija,
Gimusi iš nerimo
Ir nežinios,
Kurie mus lydi
Tamsoje...