Saulės spindulys
Lyg skustuvas
Perrėžė dangų.
Padalinęs
Jį į šviesą ir tamsą,
Dingo miško tankmėje,
Kur sukeldamas nerimą,
Ironiškai
Nusikvatojo apuokas.
Šis rytas man buvo
Šaltas ir svetimas...
Nes tu buvai
Toli nuo manęs.
Net mintimis
Man buvo sunku
Tave apkabinti...

Kiek meilės,
Džiaugsmo, skausmo
Sutalpina mūsų širdys...
Kur kas daugiau,
Nei pilnatis
Iš sidabrinės taurės
Išpila žvaigždžių...
Kur kas daugiau,
Nei eidami
Gyvenimo keliu
Tikėjomės patirti...
Lyg sielos veidrodyje
Netektys ir praradimai
Širdies randuose atsispindi.
Bet ir iš meilės
Alpsta širdys
Ir džiaugsmo žvaigždės
Šviečia akyse...
Nedaug ir nemažai –
Gyvenimas
Į žmogaus širdį telpa.

Visą naktį sapne
Bučiavau tave.
Paryčiais parašiau tau
Meilės laišką.
Į voką sudėjau
Sapnus, žodžius,
Mintis...
Kai nubusi,
Pašto karvelis
Ar vėjas
Atneš jį tau.
Skaitydama
Jausi mano bučinius,
Kuriais bučiavau
Tave sapne...

Būna,
Kad šėlti
Norisi iš džiaugsmo.
Būna,
Kad svaigti
Norisi iš meilės.
Būna,
Kad skauda,
Beprotiškai skauda.
Būna
Nuostabiai gera,
Kai akimirką
Sunkią
Artimo meilę
Pajusti gali.
Būna
Gyvenime
Ir skausmo,
Ir meilės...
Tik atjautos
Kartais
Taip trūksta...

Balta linija dalija
Kelią į dvi kryptis.
Pirmyn atgal.
Į dvi puses: kairę – dešinę.
Kuria puse, kuria kryptimi
Eiti į gyvenimą?
O gal eiti tiesiai
Balta linija...
Balta spalva:
Balti krikšto marškiniai,
Baltas nuotakos nuometas,
Baltos įkapės...
Kiek baltos spalvos
Žmogaus gyvenime,
Kur tarp balta juoda,
Tarp džiaugsmo ir skausmo
Pustonių gama...
Balta, balta.
Ir purvinos pėdos
Sniege, o gal sieloje...
Kas jas paliko?
O gal tai mūsų pėdos,
Paliktos savo ir sutiktų
Žmonių gyvenimuos...

Aš jau jaučiau
Šaltą dvelksmą mirties.
Ir upės vėsą
Svetimos jaučiau.
Mačiau, kaip dužo
Iliuzijų stikliniai bokštai,
Kai nešamas srovės
Į nežinią plaukiau...
Nebuvo baimės jausmo...
Tik meilė tau       
Neleido man tada išeiti.
Ir aš grįžau
Į savo krantą.
Į gyvenimą grįžau...
Tik šaltas
Amžinybės upės
Dvelksmas
Apie būties trapumą
Man primena dažnai.
Ir eidamas
Sudužusių iliuzijų gatve,
Tavo meilės dovanotu
Gyvenimu džiaugiuosi...

Varpai
Meldžiasi dangui.
Medžiai
Meldžiasi dangui.
Žvaigždės
Meldžiasi dangui.
Žmonės
Meldžiasi dangui...
Aš klūpodamas
Prie meilės altoriaus,
Stovinčio
Po vaivorykštės
Arka, kalbu tau
Amžinosios
Meilės maldos
Žodžius.       
Myliu tave... 

Vakaras...
O gal jau naktis?
Sutemos
Brenda laukais.
Mano laukimas,
Ilgesys        
Skęsta tamsoje.
Uždek žiburį,
Kad mano mintys
Pasibelstų
Į tavo širdį,
Kad mano ilgesys,
Laukimas
Sušiltų
Nuo tavo meilės.

Meilė
Lyg arfa.
Palieti –
Suskamba
Šimtais
Stebuklingų garsų.
Suvirpina sielas
Švelniausiais
Garsais,
Praūžia jausmų
Audringom
Natom...
Nors žemėje
Keičiasi kartos,
Širdyse netyla
Stebuklingi
Meilės
Arfos garsai...

Nematoma
Lemties ranka
Vis kerpa, kerpa
Mūsų laiką...
Žinodami,
Kad mums skirto
Laiko lieka
Vis mažiau,
Gyvenkim meilėje
Ir meile
Džiaukimės,
Kad laiko giją
Kirpdama,
Lemtis
Nejaustų
Malonumo...

Kedens vėjelis lengvas
Tavo plaukus.
Šuoliuos svajonės
Obuolmušiais žirgais.
O aš norėčiau
Į tavo plaukus įpinti
Kuklius ramunių
Ir rugiagėlių žiedus,
Nuskintus prinokusių
Javų laukuos.
O tie javų laukai
Lyg mūsų
Banguojantys jausmai
Į širdis tiesiasi,
Brandina meilės grūdą.
O tu šiandieną
Gyvenimu
Ir meile džiaukis
Ir kukliom laukų
Gėlėm lyg diadema
Pasipuoški...

Nusileidus saulei,
Atslinkus tamsai,
Vakaras išėjo...
Kur? Į naktį?
O gal į amžinybę...
Sunku rasti
Tamsoje atsakymą,
Kai tik žvaigždės,
Lyg šventos
Lampados šviečia
Ir nėra šviesos
Tavo lange...
O gal širdies
Kertelėje
Šiąnakt švyturį
Įžiebsi,
Kad kelią tamsoje
Į tavo meilės
Uostą rasčiau...

Mūsu atmintis –
Liūdesio ir vilties tvirtovė.
Čia metai, dienos įvykių
Metaforomis virsta.
Ir veda mus prisiminimų kelias
Per labirintą atminties.
Ir aš, atminties
Eidamas keliu, prisimenu
Vasarvidžio naktis,
Kai kvepėjo šviežias šienas,
Kai virš manęs
Vasarvidžio naktis,
Lyg motinos išaustas drobes,
Žvaigždžių pano ištiesdavo.
Kai galandamo dalgio
Skambėjimas
Trikdė ryto sakralinę tylą,
Kai pradalgėje
Ašarom rasų ramunė verkė,
Kurią pakėlęs
Bandžiau išburti meilę...
Seniai jau nekvepia gimtinėje
Vasarvidžio naktimis
Šviežias šienas.
Lyg relikvijas, dalgius palikę,
Į amžinybę šienpjoviai išėjo.
Tik žvaigždynai     
Naktimis šviečia.
Ir lakštingalų
Suokimas skamba...
Ir tik mirtis iš mano
Atminties gimtinės potyrius
Ir sutiktų žmonių
Veidus ir vardus ištrins.
O gal į amžinybę
Siela išsineš mano meilę
Gimtai žemei ir žmonėms...

Nėra
Nei beprasmio,
Nei prarasto
Laiko...
Yra
Prarasti
Gyvenimai.
Ne laikas
Speiguotą
Naktį
Beržais
Prie kelio
Pražyla...
Pražylame
Mes,
Gyvenimo
Kelius
Ne žeme –
Dangumi
Skubėję
Tiesti...

Vakaras...
Danguje saulėlydžio
Spalvotos akvarelės.
Pilka migla
Virš upės.
Ir medis vienišas
Šerkšnuotas
Per baltą lauką
Lyg piligrimas
Brenda...     
O rytuose
Virš horizonto
Žvaigždžių
Girliandos
Lyg dangaus diademos
Beribio laiko
Spinduliuoja šviesą. 

Lyja...
Lietaus
Lašai
Nerimu
Beldžiasi
Į širdį,
Į sielą.
Lyja...
Ilgiuosi
Tavęs.
Sugrok
Man Šopeną
Pavasario
Beržų
Klavišais.

Pavasaris
Jau ruošiasi skrydžiui.
O širdyje
Toks nerimas
Trapus...
Žinai, dažnai
Pavydžiu vėjui,
Nes tas padūkėlis
Kada tik nori
Į tavo užsuka
Namus.
Paliečia
Tavo plaukus,
Lūpas     
Ir nuskrieja
Pavasario laukais.
O aš žinios
Mažytės laukiu,
Kurią man vėjas
Iš tavęs atneš...

O moterie,
Dievai tau lenkės
Ir lenkės mirtingieji.
Petrarka ir Šekspyras
Tau meilės posmus rašė.
Virpėjo rankos skulptorių,
Kai tavo švelnų
Kūną liesdami, iš marmuro
Jie nemirtingą grožį kūrė.
Džokondos šypsenoj Da Vinčis
Tavo paslaptį įamžino.
O moterie,
Esi tu deivė ir šventoji,
Esi žvaigždė
Ir pragaro dvasia.
Tave į dangų kėlė
Rankos mylinčios 
Ir švelniai glaudė prie savęs.
Ir aš tau savo
Meilės posmus vėl skiriu.
Metaforų skambių neieškau.
Širdim rašau žodžius:
Tave myliu...