Kai Froido išmintį pamiršę,
Pasąmonę lyg Dantės pragaro
Atveriam vartus,
Įžengę į keistą
Sielos ir sąžinės
Pažinimo kelią, pajuntam
Dienų beprasmių naštą,
Kai ne laimės, meilės,
O rojaus žemėje ieškojom, 
Kai lyg ikarai svaigom,
Į dangų kildami.
Ir ne svajonių
Vaškinius sparnus nudegę –
Žemės gravitaciją pajutę
Skaudžiai kritom...
Ne kartą liūdesio upės –
Acherono vandenys
Mums skalavo kojas,
Bet laimei, Letos upės
Šaltą dvelksmą
Pajusti teko iš toli.
Pasąmonės keliai ir klystkeliai
Lyg susirangęs gyvačių kamuolys.
Kuris tikrasis kelias nežinai...
Galbūt todėl ir bandom tiesą
Netiesoj atrasti.
Galbūt todėl gyvenime svajonės
Lyg šalnų pakąstos rožės vyto.
Kai Froido išmintį pamiršę
Pasąmonę lyg Dantės pragaro
Atveriam vartus,
Ne vien tik netektis,
Liūdesį ir skausmą randam,
Nes gyvenime patirti teko
Meilę, džiaugsmą, laimę...
Ir gėrio žemiška šviesa
Lydėjo ir lydi mus...

Kai širdys kalbasi, 
Nereikia žodžių.
Kai rankos apkabina, 
Nereikia žodžių.
Kai lūpos išbučiuoja, 
Nereikia žodžių.
Kai kalbamės aistra, 
Nereikia žodžių.
Kai mylime –
Nereikia žodžių...

Mes mirtingieji – ne dievai.
Ir kelias mūsų
Ne žvaigždėse baigsis.
Bet tu vienintelė žinai,
Kiek meilės žodžių,
Tau skirtų,
Į posmus sudėta. 
Ir kai skaitysi
Tau skirtas eiles,
Prisimink mane,
Kaip beržą,
Ošiantį prie kelio.
Aš savo žodžiais
Mintimis ošiau tau.
O rudenį paberdavau
Laiškų auksinių.
Pavasariais lyg sulą
Mano aistrą gėrei...
Mes ne dievai –
Mes mirtingieji.
Bet esame dėkingi
Sutvėrėjui už meilės
Dovaną mums dovanotą.

Svaigstu nuo tavo
Meilės žodžių
Ir jausmų...
Ant debesėlio balto
Baltom eilėm
Eilėraščius rašau.
Ir tau su vėju
Tuos baltus
Meilės laiškus
Aš siunčiu...
Svaigstu nuo tavo
Meilės žodžių
Ir jausmų...
O gal tai     
Tik iliuzija
Ir aš nuo saulės
Spindulių
Šiandien svaigstu...

Kalba ir tyli.
Laikas
Skuba ir slenka.
Laikas
Gydo ir žeidžia.
Laikas
Suveda ir išskiria.
Laikas
Mūsų gyvenimo
Gijas
Savo rankose laiko.
Laikas    
Neturi nei pradžios,
Nei pabaigos.
Laikas
Ėjo, skubėjo,
Tylėjo, kalbėjo,
Kai mūsų nebuvo.
Laikas
Eis, skubės,
Tylės, kalbės
Ir mums
Išėjus...

Sukas
Vėtrungė
Vėjyje.
Gena debesis
Ir liūdnas
Išblaško mintis.
Paniurėliui vėjui
Kelią parodo.
Prajuokina žmogų
Šmaikštuolį.
Sukas
Vėtrungė
Vėjyje.
Rodo kelią
Iš širdies į širdį,
Iš žmogaus
Į žmogų...
Bet gyvenimo kelią
Mums parenka
Lemtis...

Lyg piligrimai
Pasąmonės klaidžiais
Keliais keliauja
Mintys, žodžiai,
Kol lyg nirvanoj,
Atėjus nušvitimui,
Į naujo eilėraščio
Sugula posmus.
Aš nežinau,
Iš kur tie žodžiai,
Mintys atkeliauja –
Gal tai dangaus
Skirta man dovana?
Gal iš meilės
Eilėraščiai gimsta?
O gal tie posmai –
Danajų dovanos
Man ir mylintiems
Mane žmonėms...

Nusišypsok, mieloji,
Kasandros šypsena.
Tik be ironijos,
Nuoširdžiai,
Nes tu žinai,
Kad meilės audros
Siaučia mano širdyje.
Ir lekia Apokalipsės
Žirgais
Iš Diurerio graviūrų
Per ledą, lyg mūsų
Laikas tirpstantį,
Jausmai...
O aš kas vakarą
Užmigdamas kartoju,
Kad meilės guolis
Šaltas be tavęs 

Sukausto
Baimės nuojauta,
Kai žingsnį
Žengdamas
Į nežinią,
Į prarają
Būties krenti...
Pasiekę dugną –
Jausmų, būties,
Pakilti bandome.
Ir laukiam
Prašviesėjimo
Lyg pašvaistės
Pilnaties...
Tik baimės
Nuojautą įveikę,
Mes galime
Išbristi iš pilko
Kasdienybės
Liūno...

Jaučiu eilėraščio gimimą.
Jaučiu, kaip mintys
Lyg sakalai keleiviai
Sklando, sukdamos ratus.
Sužeisdamos jausmus, jos
Į širdį sminga žaibišku greičiu.
Jaučiu, kaip gimę posmai
Pavasario upokšniais išsilieja.
Ir juos aš tau
Lyg žinią gerąja siunčiu.
Ir tu per nuotolius pajusi
Virpulį mano širdies.
Pajusi, kaip plūstelės
Jausmų banga,
Kilusi iš gimusio
Eilėraščio minčių.
Jaučiu eilėraščio gimimą.
Jaučiu, kaip mintys
Gula į posmus.
Ir svaigų virpulį
Širdies jaučiu,
Kai tau gimusio
Eilėraščio žodžius
Lyg žinią gerąja siunčiu.

Birželio 12-ąją,
Kai tėvą
Lydėjau į kapus.
Dangumi iš vakarų
Į rytus, jo sielą
Nešdami       
Į amžinybę,
Plaukė balti
Debesys.
Kelias į kapus
Buvo toks trumpas –
Kaip tėvo
Gyvenimas.
Šiandien
Birželio 12-oji.
Balti debesys
Plaukia iš rytų
Į vakarus.
Laukiu – 
Gal į vakarą
Atneš jie tėvo rašytą
Laišką iš anapus.

Šį rytą
Vėl lijo lietus.
Kvatojosi vėjas
Iš mano
Sujauktų sapnų.
Šį rytą
Vėl lijo lietus.
Lijo mano
Susapnuotu
Nerimu...

Vėjas nunešė
Ištartą žodį.
Mintis ištirpo
Lyg sniegas.
Išgąsdintas
Paukštis pakilo, 
Nuskrido...
Žemės gravitaciją
Jausdamas
Klausiau savęs...
Buvo... nebuvo
Gyventa...

Pilnaties šviesoje
Šešėliai skaito
Mirusių miesto –
Kapinių metraštį.
Gimė... Mirė –
Dvi datos.
Du riboženkliai...
O kur gyveno?
O gal negyveno,
Tik ruošėsi
Gyventi...
Ryte šešėliai,
O gal sielos,
Išeis išsinešdami
Mirusių miesto
Paslaptis...

Debesys,
Genami
Rudenio vėjų,
Dangumi
Plaukia
Ir plaukia...
Lyg Don Kichotas,
Pasiruošęs su vėjo
Malūnais
Kautis,
Stoviu pasiruošęs
Susigrumti
Su vėju...
O gal skubančiu
Savo laiku,
Kurį išsineša
Dangumi
Plaukiantys
Debesys.

Korta mesta.
Lemties būrėjos
Rankose likimas...
Ar tik iliuzija
Ir baimė
Atversti
Kortą paskutinę.
Kas ten anapus?
Viltis?
Mirtis?
Ugnis?
Ar pelenais
Virš žemės
Išbarstyta atmintis...
O gal gyvenimas
Ir meilė?
Korta mesta.
Lemtis būrėja
Atverčia kortą
Paskutinę...

Keistoka
Ilgesio dimensija.
Negausi jos
Nei formule,
Nei lygtimi.
Kai ilgesys
Į širdį smelkiasi,
Ramybę
Sieloj prarandi.
Prailgsta
Dienos ilgesy. 
Naktimis
Nemiga kankina.
Kas rytą
Viltingai žvelgiame
Į šviesą.
Kas vakarą
Su liūdesiu
Išeiname į tamsą.
Tik kai žmogus,
Kurio taip laukėme,
Įžengia pro duris,
Į širdį džiaugsmo
Plūsteli banga...

Mintys
Lyg paukščiai
Suka lizdus.
Kartais būna
Paranojiškai
Liūdna,
Kai jauti,
Kaip kas dieną
Tuštėja
Minčių lizdai.
Jos išskrenda
Ir nebegrįžta.
Liūdna...