Įsimylėjau
Baltus debesis,
Dangumi plaukiančius,
Kurie man primena
Vaikystėj leistus
Popierinius
Burlaivius baltus.
Į baltus debesis
Žiūrėdamas prisiminiau,
Kaip plaukė
Popieriniai burlaiviai
Pavasario upokšniais,
Svajones mano
Į tolius nešdami...
Seniai gimtinėje nealma
Pavasariais upokšniai.
Neplukdo
Nuskendusių svajonių
Burlaiviai balti...
Tik debesys balti
Dangumi plaukia,
Kaip plaukė vaikystėje
Pavasario upokšniais
Svajonių burlaiviai balti.

Ieškojau meilėje
Gyvenimo prasmės.
Aistroje pilką
Kasdienybę skandinau.
Ne vyną gėriau –
Nuo meilės
Ir aistros svaigau.
Išgėręs jausmų
Taurę iki dugno,
Gyvenimo
Esmės nesuradau...
Jausmų taurė tuščia
Ir svaigulio nėra...
O gal pavasaris
Įpils į taurę tą
Aistros ir meilės
Ir nors akimirkai
Apsvaigsiu aš
Nuo tavo meilės

Lietaus
Nulyta gatve
Mano
Metai išėjo...
Šis rytas
Lyg pašto
Stotis,
Kurioje žirgus
Keičia
Žygeiviai.
Laikas
Šį rytą
Čia pakeitė
Mano metus...
Peržengęs
Metų Rubikoną,
Lietaus
Nulyta gatve
Aš einu
Šlovindamas
Gyvenimą...

Kai papučia vėjas,
Rūkai išsisklaido.
Nukrinta tyla ir ramybė
Rasomis nuo žiedo.
Lyg Bacho vargonai
Suošia miškai.
Kai vėjas
Paunksmėj užsnūdęs
Nurimsta,
Išgirstam tyloje,
Kaip skamba
Voratinklių stygos.
Vėjas už lango.
Vėjas širdyse.
Vėjas manyje.
Vėjas tavyje...

Prie kelio
Rymantys smūtkeliai
Liūdnu žvilgsniu
Palydi mus,
Išeinančius į kelią.
Jie žino, o gal jaučia,
Kad ne visi
Sugrįšim į namus.
Todėl tiek liūdesio
Medinio Dievo akyse.
Žinojimas –
Ne visada palaima...
Todėl ir liūdi
Prie kelio rymantys
Dievai mediniai
Žinodami,
Kokia praeinančių
Žmonių lemtis...

Saulės
Grįžtančios keliu
Einam mes į šviesą.
Ir širdyje
Pakylėjimą
Jaučiu
Grįždamas
Ten, kur šėlo
Mūsų meilės fiesta,
Kur laimingi buvome
Svaigdami nuo
Meilės šėlsmo.
Na ir kas,
Kad jau seniai
Laikas tas praėjo –
Saulės
Grįžtančios keliu
Aš ir vėl į mūsų
Meilės
Žemę sugrįžtu...

Tik nuotrupos,
Tik šukės
Minčių,
Jausmų,
Sugulę popieriaus
Pageltusiam lape,
Bando rasti
Savo vietą
Gyvenime.
Kartais
Lyg tėvų
Namų duris
Praveriu
Senus užrašus,
Perskaitau
Pageltusias mintis
Ir paleidžiu
Į gyvenimą...

Nukrito
Paskutiniai
Lapai.
Medžiai
Virpa
Sužvarbę,
O žemei
Šilčiau...

Juodai baltų
Pavasarėjančių
Laukų tyla.
Žvaigždžių
Mozaika danguje...
Rankas į dangų
Tiesdamas jaučiu,
Kaip tolimų
Žvaigždžių šviesa
Lyg laidininku
Į žeme teka manimi.
Ir tą sakralinę
Akimirką būties
Savo gyvenime, jausmuos
Aš susivokt bandau.
Nakties tyla, baltų laukų
Šaltokas dvelksmas
Ir krintančios
Žvaigždės šviesa
Lyg mano meilės
Skrydis naktyje.
Lyg mano ilgesys,
Ieškantis tavęs. 

Nereikia
Nei džiaugtis,
Nei verkti, kai metai,
Lyg sunokę rugiai
Į laiko aruodus
Subyra...
Ražienų daugėja,
O gyvenimo
Lauko
Rėžis mažėja,
Mažėja...
Bet negi verkšlensi
Dėl to, ko nespėjai,
Kai gyvenimas
Džiaugsmą
Ir meilę tau
Dovanoja.

Žodžiai išaukština
Ir pasmerkia užmarščiai.
Žodžiai mums duoda
Gyvenimo skrydžiui
Sparnus
Ir juos pakerpa.
Kai meilės žodžiai
Pražįsta lyg gėlės,
Pasaulis vaivorykštės
Spalvomis sušvinta.
Kai žodžiai
Prasmę praranda,
Žemę apgobia tamsa.
Žodžiai: gimė, gyveno,
Mylėjo, išėjo –
Mus, einančius,
Iš būties į nebūtį –
Lyg sargybiniai
Palydi...

Didingus lyg dangus
Statome maldos namus.
Ir toj sakralinėj erdvėj
Skamba maldos, giesmės...
O gal išeiti ir pasimelsti,
Kaip meldės protėviai
Po dangumi žvaigždėtu
Ir ten kalbėti
Iš sielos gelmių
Ateinančias maldas?
Priglusti prie ąžuolo
Lyg prie altoriaus
Ir vienumoj mąstyti
Apie būties
Mums skirtą kelią.
Didingus lyg dangus
Statome maldos namus.
O gal atverkim
Savo sielas
Lyg dangaus vartus
Ir pasimelskim
Žvaigždėtam danguj
Naktimis...

Pavasariu
Paukščiai pragydo
Ir derina
Savo natas.
Nejaučia jie
Žemiško
Mūsų pavydo
Ir meilei
Dainuoja dainas.
Virš laukų
Vyturėlis skardena,
Šaukia pempės „gyvi“.
Pelkynuose
Sugrįžusios gervės
Kalba savo maldas.
Pabariuose
Nuo žydinčių
Ievų apgirtę
Lakštingalos suokia.
Pavasariu
Paukščiai pragydo.
Pavasaris eina
Žiedais išdabinta
Žeme...

Liūdna,
Kai palikę
Savo uostus,
Iš gyvenimo
Ne laivai išplaukia,
O žmonės išeina...
Ir nuplukdo
Jų sielas
Ir atmintį
Stikso upė
Ten, kur Hadas
Amžinybės
Karalystę
Saugo...
Liūdna,
Kai palikę
Savo uostus,
Ne laivai išplaukia,
O iš gyvenimo
Išeina žmonės.

Meilės vakaras
Kvepėjo
Mylimos moters
Plaukais
Ir gundančiu
Kūno
Aromatu.
Užmigdamas
Ant lūpų
Jaučiau
Jos saldų
Lyg laukinių
Bičių medus
Bučinį...

Būna,
Kad skauda
Ir skauda.
Širdį ar sielą –
Suvokti sunku.
Ir kai sopulį tą
Vidurnaktį
Nerimo
Mintys paliečia,
Būna
Be galo sunku...
Būna,
Kad skauda,
O kodėl – nežinai...

Jeigu būčiau beržu, 
Oščiau po tavo langais.
Mano šakose
Gyvenantys paukščiai
Tau giedotų rytais.
Jeigu būčiau saule – 
Kas rytą pažadinčiau
Tave spinduliais švelniais.
Jeigu būčiau angelu –
Saugočiau tave...
Bet aš tik žmogus,
Turintis rankas,
Galinčias
Švelniai priglausti.
Turintis lūpas,
Galinčias
Aistringai išbučiuoti.
Turintis akis,
Su meile
Į tave žvelgiančias.
Turintis širdį,
Mylinčią tave...

Lyg upėje vanduo
Sutiktų žmonių veidai
Praplaukia mintyse.
Daugiau... mažiau...
Kas dieną buvo jų.
Ir toj minioj
Aš sutikau tave.
Ir tavo veidas
Išdidžiai, su meile –
Lyg laivas
Įplaukia į uostą, 
Į mano atmintį,
Į mano širdį įplaukė.
Lyg upėje vanduo
Žmonių veidai
Praplaukia mintyse,
Bet lieka tavo veidas,
Tavo akys, tavo meilė
Mano širdyje...