Nuo pradžių pradžios,
Nuo Dievo sutvėrimo
Ar Didžiojo sprogimo –
Visatoje viešpatauja
Laikinumas...
Sušvitusi žvaigždė užgęsta,
Pražydusi gėlė nuvysta,
Nukritusi snaigė
Žemės ašara pavirsta.
Net ąžuolas nuo žaibo
Miršta kirčio...
Ir mūsų laikas
Lyg krintanti žvaigždė
Sušvinta ir užgęsta.
Lyg snaigės ištirpsta
Mūsų dienos, metai...
Tik meilė – 
Trapi lyg snaigė,
Tvirta lyg ąžuolas,
Nepaklusni žemiškos
Būties laikinumui.

Kai eilėraščiai išeis
Iš mano laiko,
Žodžiai liks gyventi
Popieriaus lape.
Liks taškai, kableliai,
Daugtaškiai...
Liks neužbaigta strofa.
Tik neliks lyg ežeras
Banguojančios
Eilėraščių prasmės.
Tik neliks lakios
Lyg rūkas kylantis
Eilėraščių minties...
Kai eilėraščiai išeis
Iš mano laiko,
Kai neliks žmonių,
Mylėjusių mane,
Kai sutvėrėjas,
Lyg dangaus vartus,
Atmintį užvers,
Popieriaus lape,
Primindami mane,
Eilėraščiai gyvens.

Rudens grožiu
Tave sugundyti norėčiau,
Bet bijau, kad ne mane,
O rudenį pamilsi,
To grožio sužavėta
Ir su rudeniu išeisi
Į tą pasaulį,
Kur meilės saulė šviečia,
O aš liksiu lyg medis
Vienišas rymoti.
Ne tavo rankos – rudeniniai vėjai
Apkabins mane.
Ne tavo lūpos - rudeniniai lietūs
Bučiuos mane...
O gal mane pamilsi
Mano sielos grožio sužavėta
Ir mes abu rudens 
Spalvotomis alėjomis
Išeisime į tą pasaulį,
Kur meilės saulė šviečia.
Ir tavo rankos glaus mane,
Ir tavo lūpos 
Mane pernakt bučiuos.
Rudens grožiu
Tave sugundyti norėčiau,
O pasirinkti tau -
Mane ar rudenį mylėti.

Už lango laša lietus,
Nelyja o laša...
Taip įkyriai laša,
Lyg laikrodis
Skaičiuotų laiką,
Mūsų laiką -
Nuo vakar
Iki šiandien,
Nuo šiandien
Iki ryt...
Taip ir einame
Laiko genami
Iš praeities
Į dabartį,
Iš dabarties
Į ateitį...
Kai laikas numiršta,
Numiršta žmogus.
Girdžiu už lango  -
Laša lietus.
Mano laikas
Dar eina...

Tą pavasario rytą,
Kai obelys
Soduos žydėjo,
Mūsų širdis,
Ne Dievo ranka -
O magiška ryto 
Šviesa sužiedavo.
Gegutė ilgokai kukavo,
Skaičiuodama mūsų meilei
Skirtus metus.
Lakštingalos ne nuo
Pienių vyno, nuo topolių
Kvapo apsvaigę
Meilės dainavo dainas.
Patekėjusi saulė, uždėjusi
Tau diademą rasų,
Išlydėjo mus meilės keliu.
Tą pavasario rytą,
Kai mūsų širdis
Magiška ryto šviesa 
Sužiedavo,
Mes buvom
Laimingi abu.

Viduržiemio speigu
Jausmų žvarba į širdį smelkias.
Ne meilės žodžiai
Šildo - židinio ugnis.
Bet aš tavęs lyg Odisėjas
Penelopės išsiilgęs
Per pūga šėlstančių
Jausmų brendu.
Ir mano meilės kelias
Toks ilgas ir klaidus,
Bet gyvenu viltim, 
Kad tu manęs, lyg Penelopė
Odisėjo išsiilgus,
Atversi širdį mano meilei
Ir tavo rankos
Mane sužvarbusį sušildys,
O tavo žvilgsnis,
Gundančiai žavus,
Sušildys
Mano širdį ir jausmus.
O gal širdies
Man savo neatvėrus,
Liksi rymoti vienumoj,
Liūdnu žvilgsniu mane nueinantį
Į tolį palydėsi ir pajusi,
Kaip skverbiasi į širdį
Viduržiemio speigu
Užgesusių jausmų žvarba...

Laikas lietumi
Ėjo per žemę.
Skriejo pūga
Užpustytais laukais.
Meilės soduose
Bitės gyveno
Ir nešė jausmų
Ir aistros medų
Į auksinius svajonių avilius.
Aš norėjau būti lietumi,
Norėjau būti pūga
Tavo gyvenime.
Norėjau amžinai mylėti tave...
Bet laiko lietus
Nuplovė mūsų jausmus.
Laiko pūga užpustė
Mūsų gyvenimus.
Ir meilės sodai
Jau nebežydi,
Bitės išskrido...
Tik mūsų rankomis
Sodinti ąžuolai išaugę
Mūsų meilės atmintį
Savo rievėse saugo.

Kai nemiga, 
Lyg nekviesta viešnia,
Tarpdury sustoja,
Vidurnakčio regėjimai keisti
Mane aplanko.
Rankas, 
Ištiesęs lyg sparnus,
Virš nakties tirštų šešėlių
Aš bandau palikti.
Ramybėje tyvuliuojančioj
Vidurnakčio tyloj girdžiu
Kaip  pakvaišusi pūga verpia
Viduržiemio laiką,
Kaip pilnatis sudužus
Lyg viltis
Žvaigždžių rapsodija
Vidurnakčio tyloj suskamba...

Koks keistas
Laiko virsmas - 
Gamtoje ir jausmuose,
Kai išgirsti žodžius:
„Myliu tave“...
Ir žemė ima suktis
Vis greičiau, greičiau, 
Tie žodžiai -
Lyg žvaigždžių arfos 
Skambesys,
Jie atveria jausmų gelmes, 
Kai meilės jausmas
Mus perskrodžia
Lyg žaibas,
Pasaulis tobulybe virsta
Ir virsmą tą
Mes jaučiam savimi
Kiekviena kūno ląstele,
Kiekvienu virpuliu širdies...

Laukų gėle
Žydėjai tu,
Supaisi smilga,
Vėjo liečiama.
Buvai trapi
Lyg krintanti rasa.
Aš laukdavau tavęs
Vakaro žemėj,
Kur žvaigždės,
Lyg maži angelai,
Linkėjo mums laimės.
Dabar žiema.
Nelyja lietūs,
Širdyje tuštuma,
Tavęs nėra...
Ar tu sugrįši,
Kai lietūs pasibels
Į mano langą,
Kai obelys žydės,
Kai vėjas smilgas
Glamonės?

Nesimeldžiau,
Nors žinojau,
Kad Dievas yra.
Gyvenau 
Kaip pagonis.
Mano nuodėmklausys
Buvo dangus,
O šventykla -
Senų ąžuolų giraitė.
Nemokėjau
Šventų maldų.
Eilėraščiai buvo
Mano maldos.
Skaičiau Salomėją,
Širvį, Jeseniną,
Bodleras žavėjo mane.
Meilė man buvo
Baltų dievų dovana.
Tikėdamas
Baltų dievams,
Kristui už auką
Dėkoju...

Ant rytmečio
Aušros stygų
Šį rytą vėjas
Groja Paganinį.
Ir skamba
Virš rytmečio laukų
Kapričio skirtas meilei
Ir gyvenimui.
Ir jaučiam mes
Kaip žemė bundanti
Mums dovanoja
Meile, viltį,
Kaip širdyse
Jausmai nubunda.
Ant rytmečio
Aušros stygų
Šį rytą vėjas
Meilės himną
Groja...

Balta pūga baltom eilėm
Laukus išrašė.
Tiek meilės žodžių
Neskaičiau seniai.
Girdžiu kaip vėjas
Meilės posmus
Pakuždomis skaito,
Kaip pakartoja 
Šerkšnas krisdamas
Jo skaitomus žodžius.
Ir skamba virš baltų laukų
Sidabriniai meilės žodžiai
Ir aidi baltoj tyloj -
Myliu, myliu ,myliu.
Balta pūga baltom eilėm
Laukus išrašė.
Tiek meilės žodžių
Neskaičiau seniai.
Ir tu, išėjusi
Į baltą sidabrinę tylą,
Kartu su vėju
Skaitysi meilės posmus,
Kuriuos aš tau
Baltom eilėm rašiau.

Žodžiai,
Gimstantys
Iš tylos.
Žodžiai,
Gimstantys
Iš skausmo.
Žodžiai,
Gimstantys
Iš meilės.
Surenku 
Žodžius,
Gimusius
Tyloje,
Skausme,
Meilėje
Ir suveriu
Į minčių vėrinį,
Pasmerkdamas
Juos gyvenimui.

Paliūdėk su manimi
Išeinančios saulės,
Išeinančio laiko.
Vakaras, vienuolio
Abitą užsivilkęs,
Mano išpažinties,
Mano atgailos, laukia.
Neišeisiu
Į vakaro laiką,
Atgailos nebus.
Tavo meilė
Man dovanojo sparnus
Ir aš kasnakt
Į Mažojo princo
Planetą skrendu,
Kad ryte sugrįžčiau
Su stebuklinga rože
Pas tave...

Nesakyk, 
Kad neskauda,
Kai vidurnaktį
Rudenio lietūs
Į langą pabeldžia.
Nesakyk,
Kad neskauda,
Kai nemigos šmėkla
Iš lubų kvadrato
Pažvelgia.
Nesakyk,
Kad neskauda,
Kai ašaros į širdį
Lyg rudenio
Lietūs lyja...
Nesakyk,
Kad neskauda,
Kai lauki to,
Kas negrįžta.

Chimeriškai
Vakaro langas šypsosi,
Tamsoje vėjas 
Paranojiškai juokias.
Chimeriško 
Lango žvilgsnio
Išgąsdinti šešėliai,
Lyg minotaurai
Nakties labirinte,
Prieglobsčio ieško.
Išeidamas į tamsų
Nakties labirintą,
Užpučiu žvakę.
Chimeriška
Lango šypsena
Užgęsta.
Mane pasitinka
Žvaigždėmis
Pražydęs dangus -
Mano Ariadnės siūlas.

Koks dieviškas
Palaimos jausmas
Kai rankos mylimos 
Paliečia tavo plaukus,
Kai akys tave svaigina,
Kai lūpos degina.
Koks dieviškas
Palaimos jausmas
Mylėti ir būti mylimam,
Ilgėtis, laukti, 
Svaigti aistroje.
Koks dieviškas
Palaimos jausmas
Meilėje gyventi.