Palauk,
Tos akimirkos
Džiugesio pilnos
Greit ateis,
Kaip rugsėjis
Su gelstančiais lapais ateina.
Išgirsk kaip žvaigždės,
Lyg Lui Amstrongas,
Vidurnakčio bliuzą užgroja,
Kaip po kojomis 
Šnarantys lapai
Ilgesio pilnas istorijas seka.
Atverk savo širdį
Mano meilei
Ir, į rudenio naktį išėjus,
Išgirsk kaip žvaigždės,
Lyg Lui Amstrongas
Tau bliuzą vidurnakčio užgroja.

 

Tylos uoste
Nei vėjo , nei burių –
Tik vienatvė,
Sėdinti
Prie seno švyturio,
Lyg Solveiga
Laukia
Sugrįžtančio
Savo Pjero - 
Savo liūdesio...

 

Tyloje gimę žodžiais,
Tyloje gimę mintys.
Tylos upe 
Į tavo
Tylos pasaulį plaukia.
Išeiki 
Prie tylos upės
Pasitikti 
Tyloje gyvenančių
Mano žodžių, 
Mano minčių.
Paimki mano tylą
Ir mano meilę,
Ir mes, tylos įkvėpę,
Būsime laimingi.

 

Išmokyk mane išminties,
Išmokyk mane mylėti,
Išmokyk mane atleisti,
Išmokyk mane kritus pakilti,
Išmokyk mane pakilus kristi,
Išmokyk mane laukti,
Išmokyk mane gyventi
Ir aš gyvensiu tavimi.
Gyvensiu tavo juoku
Ir tavo ašaromis,
Tavo meile
Ir tavo liūdesiu.
Išmokyk mane būti savimi,
Kad neišduočiau
Tavęs ir savęs.

 

Kai žodžių neliks,
Mes kalbėsimės mintimis,
Kai minčių neliks,
Mes kalbėsimės akimis,
Kai akys užges,
Mes kalbėsimės 
Širdžių kalba.
Kai širdys sustos,
Mes kalbėsimės
Žvaigždžių kalba,
Kai žvaigždės užges, 
Mes kalbėsimės 
Amžinybės tyla.

 

Mylėdami
Mes išmokom dalintis
Duona ir vandeniu.
Mes išmokom
Kritusį pakelt,
Paguost ir atleist.
Mes išmokom 
Išėjusio laukt
Ir džiaugtis būties
Dovanotu laiku.
Kai išėjus trumpam 
Tu kažkur užtrunki,
Aš bijau žengti 
Per laiko gulintį slenkstį,
Nes bijau su tavim prasilenkti.
Mes išmokom dalintis
Duona ir vandeniu.
Mes išmokom dalintis
Džiaugsmu ir skausmu.
Mes išmokom dalintis
Jausmais,
Mes išmokom dalintis
Vienas kitu.

 

Aš nežinau
Kas pirmas
Žemėj ištarė „myliu‘,
Kas meilės virpulį
Pajutęs širdyje,
Nuo jausmo 
Apsvaigęs nepatirto
Sukuždėjo - 
„Aš tave myliu“.
Aš nežinau,
Kada tai buvo -                                 
Prieš šimtą metų,
O gal du, 
Gal tūkstantį
Ar dar seniau, -
Aš nežinau.
Aš nežinau, 
Kokia kalba 
Tie žodžiai nuskambėjo, 
Kas pirmas –
Vyras ar moteris,
Ištarė tuos magiškus žodžius.
Tik virpančia širdim tariu:
„Aš tave myliu“.

 

Saulėtekio gaisrai
Rytuose dega,
Aušrinė tolsta palengva,
O aš, pakilęs
Iš sapnų pasaulio,
Prašau tavęs:
Neleisk nutilti
Mano lyrai.
Mylėdamas tave,
Aš apdainuosiu meile
Žemę gimtą,
Gyvenimą ir viltį.
Tik tu mylėk mane,
Tik tu neleisk nutilti
Mano lyrai...
Kas tu esi, ilgai lauktoji,
Mano mūza?
Moteris? Tėvynė?
Tebus šį rytą paslaptis...

 

Gali tu būti
Žydinčia gėle.
Gali tu būti
Krintančia žvaigžde.
Gali tu būti
Šėlstančia audra.
Gali tu būti
Rytmečio aušra.
Gali tu būti
Vakaro žara.
Gali tu būti
Naktimi tamsia.
Gali tu būti 
Diena šviesia.
Gali nekęst,
Gali atleist,
Gali mylėt.
Lyg Prometėjas -  ugnį,
Gyvybę, viltį, meilę
Žemei tu neši...
Esi trapi, 
Esi švelni,
Esi stipri - 
Tu moteris esi...

 

Aš į tylą
Lyg vandenį brisiu.
Ir tylos, lyg šaltinio
Vandens atsigėręs,
Apmąstymų transe
Paskęsiu lengvam,
Kad į dieną išėjęs
Tave mylimą susitikčiau
Ir galėtumėm džiaugtis mes
Meilės diena nuostabia.
Aš į tylą
Lyg vandenį brisiu.
Toj tyloj aš tavęs,
Mylima, nesutiksiu.
Dar anksti, dar tik saulė
Nubudusi prausias rasom,
Kad galėtų pasveikinti
Pasaulį ir mus 
Su meilės diena.

 

Aš ateisiu
Į tavo vasarą,
Aš ateisiu
Į tavo rudenį,
Aš ateisiu
Į tavo žiemą,
Aš ateisiu
Į tavo pavasarį.
Mes džiaugsimės
Žydinčiais sodais,
Dainuojančiom
Lakštingalom.
Mes džiaugsimės
Vasaros branda
Ir rudens spalvomis.
Mes džiaugsimės
Viduržiemio baltumu.
Mes būsime laimingi
Mūsų meilės laike,
Tik tu pašauk,
Pašauk mane vardu.

 

Ne lapus – svajones -
Neša vėjas.
Ir ruduo ne laukuos -
Širdyje.
Pilnatis sulaukėjus
Šviečia šalta
Sidabrine šviesa,
O žvaigždė,
Kurią kelrode
Mes išsirinkom,
Pasislėpus nakties debesy.
Mūsų laikas
Ištirpo lyg sniegas
Ir naivu dar laukti kažko,
Bet suvirpa širdis,
Kai girdžiu tavo juoką,
Kai į tavo liūdnas
Akis pažvelgiu.
Ne lapus – svajones -
Neša rudenio vėjas
Ir ruduo ne laukuos -
Širdyje,
Bet svajoju
Išeit su tavim
Į laukus,
Kur svajojom
Ir pajusti beribį
Svaigumą dangaus
Ir skaičiuoti krentančias
Paukščių tako žvaigždes.

Dangus paniuręs,
Diena pilka
Ir mano mintys
Pilkos niūrios.
O kaip norėčiau
Išvysti saulę ir tave,
Bet tu toli,
Tam pasiklydusiam laike,
O saulė klajoja dausose.
Diena pilka
Ir mano mintys
Pilkos niūrios...
Gal jau vėlu tikėtis
Tavo meilės
Ir laukti rudenio
Šviesos...
Ruduo gamtoje,
Ruduo gyvenime,
Tik daug spalvų,
O šilumos nėra.
Bet aš dar laukiu
Saulės ir tavęs.

 

Šiandiena
Aš kitoks 
Nei vakar buvau.
Rytoj būsiu
Kitoks nei šiandiena.
Ateisiu pas tave,
Išbarstęs save,
Tuščias
Lyg Antikos
Amfora.
Pripildyk mane
Meilės
Ir išgerki
Ligi dugno.

 

Mes abu  - 
Iš dangaus nusileidę
Du paukščiai.
Tavo akys -
Dvi žvaigždės
Mano meilės
Beribėj erdvėj.
Tavo rankos -
Balti debesėliai  -
Apkabinančios 
Švelniai mane.
Tavo lūpos,
Lyg tekanti saulė,
Kas rytą 
Išbučiuoja mane.
Mes abu iš dangaus
Nusileidę du paukščiai
Ir sugrįžę ten,
Kur šviečia
Žvaigždynai.
Žvaigždėmis sušvisime
Lyros žvaigždyne,
Ten, kur šviečia Vega,
Mūsų meilės žvaigždė.

 

Tas žydėjimas gegužio,
Tos pašėlę dienos,
Soduos siaučia
Baltos pūgos,
Mėnesienoj
Kvepia ievos.
Ir kodėl
Aš ne gegužis?
Gal mane pamiltum?
O dabar aš vienas,
Lyg tas Širvio beržas,
Liūdesys apniko,
Širdis meilės trokšta...
Tas žydėjimas gegužio,
Tos pašėlę dienos...
Ir kodėl aš ne gegužis?
Ir kodėl aš vienas?
Lyg patvinę upės,
Plaukia mano dienos,
Su viltimi laukiu
Gal ir tu sugrįši,
Kaip gegužis grįžta
Ten kur žydi ievos.

 

Tu - lyg sapnas,
Lyg nuostabus sapnas,
Lyg vilties
Tolimoji žvaigždė.
Rankos siekia
Tave apkabinti.
Lūpos trokšta
Bučiuoti tave.
Tu -  lyg sapnas,
Lyg nuostabus sapnas.
Aš per naktį svajoju
Sapnuoti tave,
O ryte, kai nubusi,
Rožės žiedą atnešti
Ir ištarti žodžius:
„Mylimoji, išsiilgau tavęs“.
Tu -  lyg sapnas,
Lyg nuostabus sapnas,
Lyg vilties
Tolimoji žvaigždė.

 

Kodėl mes tylim,
Kai kalbėti
Reikia?
Kodėl mes
Nepasakom
Švelniausių
Žodžių,
Gulinčių
Širdyje?
Ir neištarti,
Negimę
Meilės žodžiai,
Galėję
Džiaugsmo vėju
Skrieti
Virš laukų,
Ašaromis virsta.
Kodėl mes tylim,
Kai kalbėti
Reikia...