Kai rankos nusvyra,
Kai nelieka jėgų,
Vėjas paima klavyrą
Ir užgroja Elyzą
Baltais klavišais beržų.
Ir nuplaukia
Meilės  melodija
Virš laukų ir miškų,
O virš upių
Nuplaukia rūkais.
Ir mes palengva
Vėl atgyjam,
Vėl jėgos sugrįžta.
Tikėjimas gyvenimu,
Meile sugrįžta..
Ir viltis vėl ateina
Į mūsų namus,
Į mūsų jausmus.
Kai rankos nusvyra,
Kai nelieka jėgų,
Vėjas paima klavyrą
Ir užgroja Elyzą
Baltais klavišais beržų.

 

Tavo lange šį vakar
Žiburio nebuvo.
Nebuvo šilumos,
Kurios ieškojau.
Žvelgiau į tamsą
Ir sieloj tuštumą jaučiau.
O gal ir tu iš tos tamsos
Į mano laiką
Skaudančia
Širdim žvelgei.
Ir buvom mes
Taip netoli viens kito,
Bet tamsoje prasilenkėm.
Jausmus išbarstėm,
Bet aš vis tebelaukiu
Šviesos tavo lange.
Jei žiburį uždegsi,
Palauk manęs,
Aš grįšiu
Į tavo laiką  
Ir tavus jausmus.

 

Tavo balsas, lyg upės
Tylus šnarėjimas,
Tavo žodžiai,
Lyg mantra dievų.
Ir klausausi aš tavo
Tylaus kalbėjimo
Ir brendu vis giliau
Ir giliau į nirvaną jausmų.
Ta gelmė manęs nebaugina.
Kaip ir eidamas
Meilės žvaigždėtu keliu,
Metų naštos nejaučiu.
Ir girdžiu tavo žodį,
Ištartą kiekvieną,
Tarsi būtų tai mantra
Šventoji dievų...
Tavo balsas, lyg upės
Tylus šnarėjimas.
Tavo meilė beribė,
Lyg žvaigždėtas dangus.
Ir klausausi aš tavo
Tylaus kalbėjimo
Ir meile tau gyvenu.

 

Kai sukasi snaigės
Baltojo valso ratu,
Aš prisimenu mūsų valsą,
Sušoktą po žvaigždėtu
Nakties dangumi.
Prisimenu tavo švytintį veidą
Ir degančias meile akis.
Seniai tie akordai
Nuskambėjo, nutolo,
Bet kai sukasi snaigės
Valso ratu, aš prisimenu
Mūsų baltąjį valsą sušoktą
Po žvaigždėtu nakties dangumi.
Prisimenu, kaip krito
Snaigės lyg žvaigždės,
Kaip tirpo šerkšno rožės
Ant tavo plaukų.
Nenuėjom tą naktį
Mes meilės keliu
Ir tavo juoko daugiau negirdžiu,
Tik skamba tyloje dažnai mūsų
Baltojo valso svajingi garsai
Ir krenta į delnus lyg žvaigždės
Baltos snaigės švelniai.

 

Viduržiemio naktis ilga
Ir nemiga lyg šmėkla,
Pakibusi virš mano
Atmerktų akių.
Girdžiu už lango
Vėjas kaukia pūga, 
Viduržiemio pūga,
O kai akis užmerkiu,
Prisimenu tave 
Ir tavo juoką
Skardenantį trumpiausiom
Vasaros naktim.
Prisimenu, kokie laimingi
Buvom mes, kaip lijo
Liepžiedžių medaus lietus.
Svaigi ta buvo meilės vasara
Ir lyg akimirka trumpa.
Dabar žiema ir nemiga,
Lyg šmėkla pakibusi 
Virš mano atmerktų akių,
Bet mintimis aš vis
Į mūsų meilės vasarą grįžtu.
Grįžtu, kur tu buvai, kur lijo
 Liepžiedžių medaus lietus.

 

Kartais delnuose
Aš vis dar jaučiu
Sėjamo grūdo
Švelnią šilumą.
Seniai tai buvo,
Bet laikas
Ir žemė
Vis dar brandina
Mano pasėtą
Gyvenimo
Išmintį...

 

Kalbėjimas tyloje -
Tyla be žodžių,
Malda be žodžių,
Žodžiai be maldos.
Debesys be sparnų,
O skrenda dangumi
Ir verkia lietumi.
Lietaus lašai,
O gal dangaus ašaros,
Krenta į mūsų delnus,
Į mūsų širdis.
Argi gali neskaudėti,
Kai dangus verkia,
Kai žodžiai žeidžia
Labiau nei tyla...

 

Į ištuštėjusius
Gyvenimus,
Lyg tuščius namus,
Kartais užklysta
Vienišos mintys.
Jausdami
Kaip tuštybių dulkės
Praeitimi gula
Ant mūsų
Elgetaujančių sielų,
Mes ieškome
Pilnatvės
Ten, kur viešpatauja
Vienatvė...

 

Vakaro šešėlių
Pantomimos teatras,
Pilki veidai,
Šypsenos kreivos,
Iškreiptas laikas.
Riba tarp tamsos
Ir šviesos.
Tuštumos pojūtis
Ir pilnatvės troškimas.
Mes, tarsi žvakės,
Sudegam...
Šešėliai pilki,
Beveidžiai
Į tamsą išeina,
Nusimeta kaukes,
O mes kažko
Vis laukiam
Savo baimėse
Gyvendami...

 

Ant sienos kabantis
Senas rožinis,
Nutrintas, bet šventas,
Motinos rankų liestas.
Kiek maldų sukalbėta...
Kartais aš girdžiu,
Kaip tu, mama,
Kalbi ir kalbi
Tas maldas,
Tą seną rožinį.
Tavo rankose karoliukai -
Dievo meilės 
Ir vilties simboliai.
Senas rožinis
Ir malda ta pati
Ir žodžiai seni
Lyg pasaulis..
Tik aš negirdžiu tavo
Maldos žodžių mama.
Jie ištirpo, išnyko,
Tau išėjus mama.
Tik senas rožinis,
Kabantis ant sienos,
Primena tavo maldas.

 

Bedvasiai namai,
Langai užkalti aklinai,
Užžėlę takai,
Slenksčiai pražilę seniai
Ir tyla nejauki,
Kai atsiveria durys.
Bedvasė erdvė
Padvelkia šalčiu.
Čia palaidotas laikas
Fotografijų rėmuos dūlėja,
Čia šventieji paniurę
Po kambarį tuščią
Tamsoj slampinėja,
Išėjusių vėlės 
Čia kartais sugrįžta,
Pasišneka tyliai,
Prisimena tuos,
Kurie dar gyvena
Ir vėlei išeina.
Ir suošia beržai, 
Lyg rekviem grotų
Bedvasiai namai
Ir žvelgia į saulę liūdnai
Apakę langai.

 

Pastačiau kryžių
Iš ąžuolo iškaltą.
Pastačiau
Ne kapuose,
Pastačiau
Savo širdyje.
Kaip atminimo
Ženklą tiems,
Kurių nėra,
Kurie išėjo...

 

Baltas balandis,
Nuotakos rankų palytėtas,
Nutūpia 
Ant seno kapinių kryžiaus.
Gal vėlė,
Sušildyta meilės,
Sugrįžo.
Taip patetiškai 
Mendelsonas skamba.
Jaunieji,
Ne žiedus – 
Širdis sumaino,
Išsinešdamas 
Amžino gyvenimo,
Amžinos meilės
Iliuziją.
Baltas balandis
Į uždarą 
Balandinės erdvę,
O gal sielų buveinę
Sugrįžta...

 

Kai neturime
Ką prarasti,
Prarandame save.
Kai neturime
Ko išduoti,
Išduodame save,
Savo jausmus.
Kas gi lieka?
Šalta lyg ledas
Širdis.
Tuščia siela.
Ir beprasmis
Gyvenimas...

 

Lietaus ašaromis
Mano laikas
Lango stiklu nubėgo.
Žvakė užgeso.
Tamsoje jaučiau,
Kaip laikas manimi,
Lyg tiltu iš dabarties
Į praeitį eina.
Tyloje girdėjau,
Kaip ant sienos
Kabantis senas rožančius
Kalba maldas.
Galvodamas
Apie gyvuosius,
Prisiminiau tuos, 
Kurie išėjo.

 

Kai laikas
Prasmę praranda,
Kai diena slenka
Lyg senas
Nuvalkiotas kuinas,
O mintys beformės
Ateina išeina,
Mes bandom surasti
Vilties  citadelę.
Ir bandome vilčiai
Suteikti sparnus,
Ir nešame tikėjimą
Viltį ir meilę
Savo širdyse
Lyg vėliavą šventą...

 

Seni paminklai,
Lyg mirštantys dievai,
Granito akyse
Sustingę laiko ašaros.
Rūpintojėlis,
Pusiausvyrą praradęs,
Dangaus malonės meldžia.
Kokia beprasmiška
Dievų dalia
Gyvent ir mirt
Ant kryžiaus.
Ir verkia
Mirštantys dievai,
Paminklai dūlantys
Ir kryžiai.
Ar susimąstom mes,
Kokia dievų mirties
Ir žmogaus
Gyvenimo prasmė...

 

Baltas
Popieriaus lapas,
Žodžiai
Ieškantys
Vietos gyvenime.
Kai žodžius
Laikas iš mūsų
Atminties ištrins,
Kai žvilgsniai
Lyg šventos
Lampados užges,
Mūsų širdys
Kalbėsis
Tylos kalba.