Kai degančios bažnyčios
Varpas šaukė  -
Degam,  degam,
Pravirko baltas angelas
Žmogaus balsu.
Bejėgiškumas 
Slėgė jo pečius,
Ugnis
Lyg Mefistofelis
Šėliojo
Į pelenus paversdama
Senus maldos namus.
Ir krito
Baltas angelas į ugnį,
Nudegdamas sparnus.
Ryte,  kai vėjas
Po gaisraviete
Klajodamas raudojo,
Kažkas pakėlė
Angelą besparnį.
Jo akyse
Ne skausmo, ne baimės,
O vilties ašaros
Lyg deimantai spindėjo.

 

Ne angelai,
Drugeliai
Skrendantys
Iš tamsos
Į šviesą,
Drumsčia
Sakralinę
Nakties tylą.
Išeidami
Į tamsą
Mes nežinome 
Į kurį Stikso
Upės krantą -
Gyvenimo
Ar mirties -
Ryte išlipsime.

 

Į Būties upę
Įbrisiu.
Numazgosiu
Veidą, rankas
Ir sielą,
Kad švariomis
Rankomis,
Švaria siela,
Be nuodėmės
Išeičiau.
Į tavo
Ir savo
Gyvenimą.

 

Užverkime
Į praeitį duris.
Gyvenkime dabartimi.
Kas bus rytoj?
Nežino net lemtis.
Dievų malonėj
Esame mes gimę.
Išeisime pašaukus jiems.
Išeinant mums
Liūdnai skambės
Varpai bažnyčių.
Gal ašarą kažkas nubrauks...
O gal tik medžiai
Kapinių senų
Mus palydės į amžinybę.
Užverkime
Į praeitį duris.
Prisiminimai
Lyg grandinės riša mus.
Išskleiskime
Gyvenimui sparnus.
Nes kai užges dangus
Nei praeities, nei dabarties,
Nei ateities nebus.

 

Išdavikiškai sukasi
Laiko ruletė.
Vis daugėja
Raukšlių kaktoje.
Žilą plauką,
Lyg valiūkišką
Mintį pagavęs,
Neša vėjas
Į tolius metus.
Išdavikiškai sukasi
Laiko ruletė.
Vis bandau
Susitikt su lemtim.
Bet ji tolsta nutolsta...
Kas gi lieka?
Lieka viltis,
Kad lietumi praošiu
Per tavo
Dar nepatirtus
Jausmus...

 

Mirę medžiai
Kryžiais
Per žemę eina.
Sustoja prie kelio.
Sustoja prie kaimo.
Kapuose parymo.
Sielom kelią
Į dangų parodo.
Mirę medžiai
Kryžiais
Per žemę eina.
Sutiktą žmogų palydi.
Pasimeldžia dangui
Už meilę, už viltį,
Už tai, kad gyvenam...

 

Čia tuščia.
Nejauki tyla.
Šventųjų lūpose -
Nebyli malda.
Per vėlai sugrįžau.
Visi jau išėjo...
Kas anapilin,
Kas gyventi.
Kur eiti man
Iš savo vaikystės
Namų?
Čia dievai
Paveiksluose gyvena:
Kristus save dalina,
Judas išdavikiškai šypsosi,
Puolusi Magdalena
Atgailos ekstazėje
Meldžiasi.
Tuščiuose
Vaikystės namuose.
Nejauki tyla gyvena.
Ir manęs čia
Jau nėra.

 

Sidabruoja 
Naktis sidabruoja,
Pilnatim 
Ir šarmotais beržais,
O sušalus tyla
Lyg krištolas skamba,
Kai paliečia ją 
Pirštai šarmoti nakties.
Sidabruoja
Naktis sidabruoja,
Pilnatim 
Ir šarmotais plaukais,
Ir suskaudusios
Širdys sustoja,
Kai paliečia jas
Pirštai sugrubę mirties.
Ir suskamba
Mūsų mirštantis laikas,
Lyg varpas
Amžinybės 
Sidabrinėj tyloj.

 

Atvers ruduo molbertą savo
Ir lyg Levitanas
Ilgesio ir žavesio pilnus 
Tapys spalvotus peizažus.
Dangaus kamputyje įamžins
Gervių karavaną,
Žąsų  gurguolę nutapys.
Klevai lyg chameleonai
Rudens paveiksle
Kasdiena keis spalvas.
Liūdni stovės beržai,
O ąžuolai, lyg mohikanai,
Vario rūbą užsivilkę,
Vidur lauko  stoviniuos.
Ir mes į levitanišką
Rudens paveikslą žvelgdami,
Ieškosime gyvenimo spalvų.

 

Mes atėjome
Iš skirtingų žemių,
Iš skirtingų pasaulių.
Atėjome, nepažindami
Vienas kito.
Sudėjome dvi širdis
Vieną į kitą.
Sudėjome du kūnus
Vienas į kitą,
Sudėjome dvi sielas
Vieną į kitą.
Sudėjome du gyvenimus
Į vieną gyvenimą.
Dabar turime
Dvi širdis plakančias
Vienu ritmu.
Turime du kūnus,
Laukiančius vienas kito,
Turime dvi sielas
Mylinčias viena kitą.
Dabar mes gyvename
Vieną gyvenimą.

 

Paskutinę
Duonos riekę,
Lyg šventą Komuniją,
Išdalinsiu tiems,
Kuriuos myliu.
Kaip atpirkdamas
Pasaulio nuodėmes
Kristus save dalina.
Bet kas yra nuodėmė?
Ar meilė
Nuodėminga?

 

Atmintis su metais
Vis dažniau šlubuoja.
Ir save apgauti
Tenka vis dažniau.
Net širdis ir ta
Dažniau meluoja,
O gyvenimas praeidamas
Šypsosi lyg rūmų juokdarys.
Ryto aušros
Iš spalvoto sapno
Vis rečiau išbudina,
Nesvarbu ką kužda
Tau praeinanti diena
Ne žvaigždėmis -
Nuoskaudomis
Lyja naktimis.
Ir kas vakarą
Mintyse pakartoji:
„Baigėsi dar viena
Gyvenimo diena“.
Nepajuntame, kaip pralekia
Ne dienos  - metai.
Ir į klausimą -
„Kaip sekasi?“, -
„Gyvenu...“ - atsakai.

 

Suspėkime,
Nepavėluokime,
Ten kur esame
Laukiami...
Nepavėluokime,
Ištarti „myliu“.
Nepavėluokime,
Ištarti „ilgiuosi“,
Nepavėluokime
Ištarti „atleisk“.
Tiek žodžių
Paprastų.
Ištarkime
Laiku juos,
Suspėkime,
Nepavėluokime.

 

Rudens gaisruose
Sudeginom jausmus.
Ir supylę 
Į saulėlydžio urną,
Kuo toliau nuo savęs,
Kuo toliau nuo žmonių
Pavydaus pasaulio,
Išbarstėme juos
Paukščių take.
Vakarais,
Prisimindami
Savo meilę,
Su liūdėsiu
Ilgai žiūrėsime
Į žvaigždėtą dangų.

 

Su metais
Vis dažniau
Meluoja
Veidrodžiai,
Tiesos nesako...
O gal mes 
Sau meluojame,
Kai žvelgdami
Į veidrodį
Pasimetam save
Ir ne save pamatę...

Mūsų laikas -
Tai žodžiai ir mintys,
Tai mintys ir žodžiai,
Tai gyvenimas ir mirtis,
Tai mirtis ir gyvenimas.
Su saule gimusios mintys
Vakare spėja pražilti.
Vidurnakty, kai tamsa
Lyg juodas angelas
Nusileidžia iš dangaus,
Jausdami tamsos šviesą
Praregi aklieji.
Papūtus laiko vėjui,
Subyra svajonių pilys
(o gal smėlio)...
Iš smėlio laikrodžio
Išsinešdamas
Mūsų laiką
Lyg kraujas
Išteka smėlis.

 

Ruduo
Lyg šunytis
Jau glaustos
Prie vasaros kojų
Ir bando įkasti
Šaltokais rytais.
Šermukšniai raudoni
Prie kelio sustojo.
Laukai ištuštėjo.
Gandrai suka
Ir suka ratus,
Prieš skrydį
Mankština sparnus.
Rudenėja...

 

Mano gyvenimo gatvėmis
Lyg elgetos
Skersvėjai vaikšto.
Žibintams užgesus,
Šešėliai išsigandę
Vienatvės,
Neria į tamsą.
Gyvenimo vėjų blaškomas
Jaučiu nerimą.
Jaučiu kaip mano gyslomis
Teka sužeistas laikas.
Laukiau kada mano
Širdyje išaugs
Meilės medis,
Bet skersvėjai,
Klaidžiojantys
Mano gyvenimo gatvėmis,
Užpūtė meilės žvakę.
Tamsos uždangai nusileidus,
Pamiršęs savo gyvenimą,
Aš su šešėliais išėjau
Prie Stikso upės
Laukti savo laivo.