Ryte davęs
Tylos įžadus,
Dabar aš kalbu
Kalbu tyloje.
Kalbu širdimi
Ir lūpomis.
Išgirski mane
Lietui lyjant,
Žvaigždėms krentant.
Ryte 
(jeigu nubusiu),
Aš pasveikinsiu
Gyvenimą
Ir tave...

 

Ištroškusi žemė
Atsiduoda 
Lietaus glamonėms.
Lyg mylinti moteris
Paskęsta mylimo glėbyje.
Aistros ekstazė.
Žaibuojantis dangus
Ir tylus šnabždesys:
„Ačiū tau, aš degu...“
Įkvėpęs viltingo
Aistros aromato,
Lietus nurimsta.
Žemė, lyg nuotaka
Baltu nuometu,
Užsidengia rūku.
Tyloje girdžiu
Kaip kalasi daigas.
Taip prasideda
Naujas gyvenimas,
Gimęs iš lietaus
Ir žemės aistros.

 

Krinta virpantis šerkšnas
Lyg drugeliai balti.
Toks trapus jis šiandiena
Lyg mintis nebaigta.
Stovi beržas prie kelio
Užsivilkęs 
Sidabro šarvus.
Ne į karą jis ėjo,
Viduržiemio brido
Baltu lauku
Ir pavargęs 
Pusnyje sustojo,
Kad pradžiugintų mus 
Savo trapiu baltumu...

 

Baltos žiemos 
Tyloj paskendęs, 
Aš nusilenkiu laikui,
Aš nusilenkiu moteriai,
Kurią myliu,
Aš  nusilenkiu žemei
Ir upei bėgančiai
Laukais gimtinės mano.
Aš  nusilenkiu 
Saulei tekančiai
Ir ją pasveikinsiu, 
Kaip sveikinu tave
Ir ištirpsiu laike, 
Kaip tirpsta baltos snaigės
Ant tavo lūpų ir plaukų...
O sniegas sninga sninga,
Toks baltas ir trapus
Lyg mūsų laikas.

 

Baltas peizažas,
Balta bekraštė
Sniego dykuma.
Baltas vėjas į baltą
Sniego sūkurį
Įsuka mane.
Balti laukai,
Baltas beržas rymo
Prie mano balto
Gyvenimo kelio.
Baltos žvaigždės,
Baltas pilnaties 
Takas išmintas
Baltoje dykumoje.
Mūsų baltos pėdos
Įmintos
Baltame laike.

 

Nenusigręžk
Nuo manęs,
Kaip nusigręžia
Metai.
Nenueik,
Kaip laikas
Laikrodžio
Žingsniais nueina.
Lauk manęs,
Kaip laukia
Žemė lietaus
Vidurvasario
Kaitros iškamuota.
Būki aušra
Mano prieblandos
Žemėje
Ir aš mylėsiu
Tave.
Ir nueinantys
Metai
Nepaliks randų 
Širdyje...

 

Sapnavau
Keistą sapną.
Mes buvom
Du mylintys žmonės,
Gyvenantys skirtinguose
Laiko upės krantuose.
Juodos nakties akys
Žvelgė į mus
Iš nostalgiško
Prisiminimų peizažo.
Laukėme 
Sentimentalaus ryto,
Kad iš tylos iškirptais
Baltais vilties sparnais,
Skristume pasitikti
Savo meilės.
Nubudęs girdėjau,
Kaip vėjas dainavo
Orfėjo dainą
Skirtą tau,
Mano Euridike.

 

Pilki šešėliai,
Pilki veidai,
Pilka būtis,
Pilka buitis,
Pilka diena,
Pilkas kelias,
Pilkas horizontas.
Gyvenu pilkoje
Kasdienybės celėje,
Pilkas laikrodis
Skaičiuoja pilką 
Mano laiką.
Pilkos mano mintys
Neieško kelio
Į šviesa...
Taip gimsta
Pilkas eilėraštis.

 

Tuščiame perone
Vėjas mane,
Lyg vienišą
Šešėlį, gena.
Aš nežinau, 
Kur man šį vakarą
Surast ramybės uostą,
Aš nežinau,
Kur laukiamas esu.
Prisiminimų gūsis 
Toks netikras,
Lyg nesugrįžtantys,
Į tolį nuskubėję 
Traukiniai.
Dangaus skliaute
Venera su Jupiteriu
Šįvakar šoka
Amžinybės šokį,
O man taip šalta
Nuo tuštumos, 
Nuo vėjo gūsių, 
Nuo netikrumo 
Ir nuo minčių liūdnų.

 

Gėris,
Lyg medis 
Atžalas leidžia,
Pavasariniais žiedais 
Mūsų gyvenimus puošia.
Vienatvė, 
Lyg dykuma,
Eini savęs ieškodamas
Ir krašto nesimato,
Tik tylinčios žvaigždės,
Tik tylinčios mintys.
Lyg vilties oazė,
Kurioje žydi
Gėrio medis,
Suteikia 
Mūsų gyvenimams 
Prasmingumo.

 

Naktis
Voratinklius verpia.
Tiek daug 
Tų šilkinių gijų
Ryte laukus 
Sidabru padengia.
Gal tai laumės
Per naktį
Žilus plaukus
Šukavę,
Paleido ryte 
Jų sidabrą
Pavėjui.

 

Lietus ne į žemę,
Į širdį man lyja.
Toks liūdnas esu
Lyg paniuręs dangus.
Ir liūdesio mano
Lietus nenuplauna,
Ir dienos
Ne rojum,
O pragaru virsta,
Ir aš ne angelas, 
O kipšas esu.

 

Aš žinau,
Šis rugsėjis
Daugiau nebegrįš
Neskambės 
Jo liūdnoki akordai.
Aš žinau,
Kad išėjusi vasara
Tavo rankom
Man meilės
Laiškų nerašys.
Aš žinau,
Šis rugsėjis
Daugiau nebegrįš,
Bet džiaugiuosi
Gelstančių medžių
Spalvota tiesa.

 

Nuo ilgesio,
Lyg nuo metų,
Pražyla plaukai
Ir mintys pavargsta.
Ir stovime mes
Prie gyvenimo
Kelio lyg elgetos,
Ištiesę rankas,
Prašydami lemties
Sugrįžimo.
Tik sugrįžtame
Dažnai per vėlai.

 

Jau išskrenda paukščiai.
Jų skubėjimo
Ir liūdesio
Pilnas dangus.
O gelstančios liepos
Ir klevas prie kelio
Į rudenį kviečia vėl mus.
Jau išskrenda paukščiai.
Jau skubinas
Palikti gimtuosius lizdus.
Būriais ir po vieną
Jie skrenda ir skrenda,
O virš laukų liūdesys
Ir voratinkliai draikos
Ir skamba rytais
Lyg arfos dangaus
Voratinklių stygos liūdnai.
Jau išskrenda paukščiai.
Jų skubėjimo ir liūdesio
Pilnas dangus.

 

Gelto pagelto
Ne medžiai,
Mano metai pagelto.
Ir stovi lyg klevai
Spalvom pasipuošę
Prie mano
Gyvenimo kelio.
Rudenio audros
Lyg klevo lapus
Neša pageltusius
Mano metus.

 

Mintis
Viltis
Meilė
Saulė
Žolė
Skrydis
Paukštis
Eilėraštis
Tikėjimas
Virpėjimas
Nuogumas
Tvirtumas
Laukimas
Bėgimas.
Keista dėlionė
Keista vilionė.
Noriu jausti tavo
Kūno virpėjimą,
Noriu jausti
Tavo švelnumą,
Noriu jausti 
Tavo meilę.

 

Neliūdėk,
Neliūdėk,
Nebijok,
Bėgančio laiko.
Na ir kas,
Kad laikas
Į nebūtį neša
Mūsų dienas.
Neužtvenksime
Laiko bėgimo,
Bet mes galim
Išmokti mylėti.
Bet mes galim
Išmokti atleisti.
Bet mes galim
Išmokti gyventi
Ir džiaugtis
Diena kiekviena.