Šešėliai išnyko.
Žodžiai nutilo.
O manyje gyvena
Tylos pasaulyje
Gimę jausmai.
Ateik į mano
Tylos pasaulį,
Kur nėra žodžių,
Kur nėra šešėlių.
Aš negaliu išeiti
Iš uždaro
Jausmų rato.
Mylėdamas gyvenu
Tarp džiaugsmo
Ir skausmo.
Ateiki, ištieski rankas,
Palieski mane.
Atverki širdį
Ir šešėliai atgis.
Meilės žodžiai
Skambės tyloje.
Tyloje mes būsime
Laimingi meilėje.

 

Žadėjo
Sudeginti
Mane ant laužo.
Už ką?
Nežinau...
Gal už meilę?
Likau gyvas...
Ugnies nebuvo.
Prometėjas
(O gal budelis)
Kažkur užtruko...
Dabar vėl galiu
Džiaugtis
Gyvenimu
Ir meile.

 

Kiek ilgai
Gyvens eilėraštis?
Gal akimirką,
Gal šimtą metų,
O gal du...
Kai visi pamirš kūrėją,
Ims eilėraštis
Ir sužibės žvaigžde.
Ir skambės
Eilėraščio žodžiai
Kitoje epochoje,
Kitame laike
Ir jausmai,
Lyg polydžio
Sraunus vanduo,
Išsiverš  iš užmaršties.
Kiek ilgai šis
Eilėraštis gyvens?
Kol gyvensim mes?
O gal ilgiau...

 

Žvaigždžių akim
Liūdnom
Dangus rugsėjo
Žvelgia.
Po kojom lapai - 
Rudenio laiškai
Skausmingai šlama,
O aš, surinkęs trupinius
Sudužusių vilčių,
Pamaitinsiu savo
Nuodėmingą sielą.
Nejausiu skausmo,
Nejausiu džiaugsmo,
Tik mintys mano
Lyg nuodėmingos fėjos
Striptizą šoks
Vidurnakčio
Žvaigždžių šviesoj.
Aš nebijau apnuoginti
Savęs ir savo sielos.
Ir nebijau ištarti -
Aš nuodėmingas.
Tik teis mane
Ne žmonės,
Teis dievai...

 

Nors už lango
Dulksnoja lietus, 
Šis pasaulis 
Vis tiek nuostabus.
Stovi medžiai 
Numetę lapus,
Išskrenda paukščiai 
Palikę lizdus,
Tyluma laukuose, 
Miškuose, 
Pasidžiaukime ta 
Rudenine tyla
Ir išgirskime kaip upės
Rudens elegiją groja,
Kaip paukščiai 
Išskrisdami 
Mums sako “sudie“.
Na ir kas,
Kad lyja lietus,
Šis pasaulis 
Vis tiek nuostabus.

 

Ežero krantai įrėmino 
Keistą paveikslą –
Vandenį ramų, 
Kuriame lyg veidrodyje
Atsispindintys 
Nuogi medžiai,
Lyg moterys nuogos,
Brenda į ežero
Veidrodinę gelmę.
Neišlipa jos
Už keisto paveikslo rėmų
Išsidžiovinti šlapių garbanų.
Žvelgdamas į rudens ramybe 
Alsuojantį keistą paveikslą,
Prisimenu besišypsančią 
Botičelio Venerą
Ir tave laimingą,
Išeinančią iš ežero 
Paveikslo rėmų.

 

Aš taip dažnai
Sapnuoju rudenį,
Alėjas pilnas
Spalvoto liūdesio.
Ruduo lyg draugas
Man dovanoja
Spalvotus peizažus
Ir juodai baltą
Ilgesį naktų...
Aš taip dažnai
Sapnuoju rudenį...

 

Nebylios laiko spalvos  -
Prieblandos,
Pilkumos, tuštumos...
Su viltimi žvelgiu
Į tuščią laiko langą,
Kuriame tavo atvaizdas
Lyg relikvija
Laiko saugota.
Pirštais paliečiu
Tavo akis.
Ašaros rieda 
Tavo skruostais,
Tu verki 
Iš džiaugsmo 
Ar liūdesio,
Prieblandos laike verki.
Nebylios laiko spalvos
Ir žodžiai:
„Myliu tave, ilgiuosi“ -
Pilkame prieblandos 
Paveiksle parašyti
Tavo ranka
Neišnyksta laike...

 

Gelstančiose fotografijose
Dūlėjantis laikas
Virsta amžinybe.
Rankos, glostančios
Vaiko galvą,
Jų jau nėra...
Vaikas užaugo.
Žmonės šypsosi.
Jų jau nėra...
Namas baltais
Langais...
Jo jau nėra...
Liko tik slenkstis
Pražilęs.
Tolumoje miškas
Jo jau nėra -
Iškirstas.
Tik atmintis gyva
Kol mes gyvename.

 

Mirę rudenio lapai
Pavasario upokšniais 
Plaukia.
Vakar ieškojęs
Pavasario tiesų,
Šiandien
Prisimenu rudenį,
Kai lapai paukščiais 
Kilo į dangų
Ir krito į vandenį,
Kad primindami  mums 
Gyvenimo tiesų
Ir laiko tęstinumo
Prasmingumą,
Pavasario upokšniais
Išplauktų iš praeities.

 

Išdžiūsta
Laiko upės
Ir be brastos
Į kitą Būties 
Upės krantą
Mes galime nubristi.
O gal ne laiko
Upės senka
O mūsų atmintis.
Žmonių vardai
Išnyksta ir veidai.
Likimas lyg dervišas
Į tolį žvelgdamas
Liūdnai keistus
Žodžius dėlioja:
Likimas, džiaugsmas,
Skausmas, viltis,
Gimimas, gyvenimas,
Meilė, mirtis...
Taip viskas paprasta
Ir žodžiai paprasti,
Bet jų prasme
Matuojamas
Gyvenimas.

Išsinešdami
Laiko sumaištį,
Išskrido paukščiai.
Dabar mano
Rudens laike,
Laike, kuris
Lyg iš sudužusio
Smėlio laikrodžio
Byrantis smėlis,
Užkloja mano
Paliktas pėdas,
Mano gyvenimą,
Viešpatauja tyla
Ir sumaištis.

 

Atmintis lyg angis
Gelia skaudžiai.
Kiek bebėgtum
Tolyn nuo savęs,
Praeities lyg šešėlio
Palikt negali.
Atmintis lyg angis,
Praeitis lyg šešėlis
Taip ir eina greta
Dabarties lydimi.
Ir verčiam mes
Lyg knygos lapus
Dienas ir metus,
Ir skaitom atmintyje
Įrašytus vardus.
Net ir tie, kurių
Jau nėra 
Gyvens mumyse.

 

Visi išeisime keliu,
Kuris prie Letos veda.
Girdėsime kaip kalba
Medžiai ir dangus.
Praeisime Edeno sodą
Ir pragaro vartus,
Kuriuos apsnūdęs
Hadas saugo.
Skaistyklos
Durys atviros
Užsukti kvies,
O sielos sutiktos
Liūdės ar džiaugsis.
O likusiems gyventi,
Gyvenimas
Sena vaga tekės...
Ar susitiksim mes
Už tos būties ribos
Ar Letos vandenys
Mums kojas numazgos
Aš nežinau...

 

Mano svajonės
Jau neturi sparnų.
Jos lyg ižas plaukia
Kasdienybės upe 
Palengva,
Kol ištirpsta
Rutinoj dienų.
Vis dažniau lyg Kasandra
Man meluoja viltis.
Lyg trojėnai
Aš netikiu ja.
Ir plaukiu pasroviui
Gyvenimo luotu senu
Be irklų ir be burių
Ir išlipti į krantą,
Kur gyvena viltis
Negaliu.
Mano svajonės
Neturi sparnų...
O gal ir svajonių
Aš jau neturiu...

 

Gyvenimas
Prie mūsų kojų
Lyg motinų
Išaustas drobes
Nutiesia kelius.
Kuriuo nueiti?
Kuriuo pasukti?
Kuris į laimę,
Kuris į šlovę,
Kuris į meilę
Veda  mus?
Keliai kelialiai, 
Vingiuoti, tiesūs,
Klystkeliai siauri...
Kur tas tikrasis
Mano, tavo,
Mūsų kelias?
Kur veda jis?
Į dangų ,pragarą,
O gal į nebūtį...

 

Kai paniuręs dangus
Lyg Pandoros
Skrynia prasivers,
Tu ateisi iš prarasto
Mūsų pasaulio,
Iš to laiko, 
Kurio jau nebus...
Ir prapliupęs lietus
Mūsų sielas nuplaus.
Ir šypsosis dangus
Lyg laimingas žmogus,
Kad akimirkai trumpai
Iš prarasto laiko
Į dabartį sugražino 
Vėl mus...

 

Už tylėjimą
Mokama brangiai.
Tą monetą,
Lyg Judo
Trisdešimt auksinių,
Ne vienas
Rankose laikė.
Ir ne vienas,
Nudegęs rankas
Šaukė :
„Baisu netiesa!“
Pratylėję,
Kai tiesą
Galėjo išrėkti 
Balsu
Lyg Judas Kristų
Išdavę
Save ir kitus,
Už tylėjimą,
Už tiesą išduotą
Beverčiais skatikais
Jie atlygį gauna.