Lyg duonos trupinius
Nuo seno
Ąžuolinio stalo
Susižeriu į atmintį
Išeinančios dienos laiką.
Saulėlydis
Liūdnai nusišypso
Žaromis ir išnyksta.
Nebegrįš daugiau...
Tik mano atmintyje
Išliks laiko trupiniai,
Kurių nespėjo
Nusinešt saulėlydis.

Rytuos kraujuoja
Sužeista aušra.
Sapnus lyg vilkšunis
Sudrasko ryto vėjas.
Taip baigiasi naivių
Svajonių odisėja.
Būties šaukliai
Lyg elgetos
Už lango stovi.
O mes nejaučiame
Bekvapio laiko,
Tik žvakių kvapą
Tvyrantį erdvėje.
Rytuos kraujuoja
Sužeista aušra.
Palikę mums
Sudegusias viltis
Į dangų grįžta vėlės.

Norėjau skristi.
Gyvenimas svajonėms
Pakirpo sparnus.
Dabar einu žeme.
Sutinku žmones mylinčius
Ir pikto linkinčius.
Laukiu stebuklo,
Kai nusileis dangus,
Kai nemylintys
Ims mylėti,
Kai dievai,
Nusimetę kaukes,
Linkėdami meilės,
Ištars žodžius:
„Žmonės,
Jūs laisvi,
Išskleiskit sparnus
Ir skriskite...“

Liūdni praeiviai
Liūdnų vitrinų 
Veidrodžiuos
Liūdnus palieka
Savo veidus,
Savo žvilgsnius,
Savo gyvenimus.
Palikę
Šaligatvių grindiny
Savo pėdas
Nutolsta žingsniai.
Ciniškai liūdnas vakaras
Į veidrodinį
Mūsų gyvenimų
Atspindį žvelgdamas
Ironiškai šypsosi...

Velykų ankstų rytą
Mus budina varpai bažnyčių.
Ir jų varinis skambesys
Į mūsų širdis,
Į mūsų sielas
Lyg svečias
Laukiamas atklysta.
Įsiklausykim
Į švento ryto tylą,
Į skambesį varpų.
Išgirskim kaip didingai
Atgimimo himnas
Velykų rytą skamba.
Pajuskim džiaugsmą
Sielose ir širdyse.
Pamirškim nuoskaudas,
Gyvenkim meilėje.
Dilin, dilin Velykų rytą
Didingai skamba
Varpai bažnyčių
Ir kviečia mus gyventi
Ir mylėti.

Taip paprasta
Žodžius iškeist į tylą.
Ir užsisklęsti savyje
Lyg celėje vienuolio.
Girdėti kaip pavasariniai
Lietūs lyja,
Kaip skamba
Gruodžio šerkšnas
Pilnaty,
Kaip artėjant audrai
Medžiai groja
Lyg vargonai.
Taip paprasta
Žodžius iškeist į tylą.
Tik liūdesys
Į širdį skverbias
Kai negirdėti žodžių
Mylimo žmogaus
Ir žeidžia mus tyla
Už skaudžius žodžius.
Skaudžiau
Kai žemėj mylintys
Nutyla...

Nuogi medžiai,
Apnuoginta siela,
Apnuogintos mintys.
Laiko stygos virpa
Lyg voratinklių
Sidabrinė gijos.
Rudens sidabru
Pasipuošęs
Apnuogintų
Medžių alėjomis
Einu į rudenį,
Į savo sakralinį 
Laiką einu...

Kai juodu
Vualiu naktis
Mus apgobia,
Kai laikas
Nejaučia
Savo ėjimo,
Nemigos akimis
Į tamsą žvelgdami,
Mes jaučiame
Skausmingą
Laiko slinktį.
Ir girdime nebylų
Medžių ošimą,
O gal savo
Nerimą.

Šis vakaras
Man šypsos
Judo šypsena.
Ir išdavystės
Atvaizdas
Lyg diadema
Sustingo lango
Temstančiam stikle.
O aš vis laukiu
Įsižiebiančios
Žvaigždės pirmos,
Kad tavo vardą
Jos atvaizde
Lyg amulete
Įrašyčiau...

Lietus,  lietus
Nuplauna
Pėdsakus visus.
Ir lieka
Prisiminimai
Klajojantys
Pasąmonės
Klaidžiais keliais
Ir atmintis
Lyg žilabarzdis
Froidas
Ramybę drumsčia
Ir mintis...
Lietus, lietus
Vėl lyja
Rudenio lietus...

Išeidami
Mes tikimės sugrįžti
Ir grįžtame
Jei esam laukiami,
O jei gyvenime
Lyg labirinte
Kretos pasiklystame,
Lemtis dviveidė
Mums Ariadnės
Kamuolį ištiesia
Ar nebūčiai pasmerkia
Užverdama
Gyvenimo duris.
Ir mes, nespėję grįžti,
Nespėję ištarti -
„Myliu, ilgiuosi, atleiski“-
Į nebūtį išeiname...

Norėčiau
Ne vandens gurkšnį,
Tavo lūpų švelnumą išgerti.
Norėčiau
Ne vėjo gūsį,
Tavo rankų švelnumą pajusti.
Bet tavęs nėra.
Tu likai rudens
Spalvų paletėje,
O mano laike
Jau gyvena žiema.
Sniegas jau užklojo
Kelius į praeitį,
Ten mes buvome laimingi...
Dabar tu gyveni
Rudens spalvų pasaulyje
O aš juodai baltame
Žiemos laike...

Dėjau žodį prie žodžio,
Dėjau mintį prie minties
Baltas popieriaus lapas
Man buvo 
Lyg nakties 
Žvaigždėtas dangus,
Išmargintas 
Žodžių žvaigždynais
Ir minčių galaktikom.
O eilėraštis gimė 
Toks paprastas,
Tik keletas žodžių:
Gimiau, gyvenau, 
Mylėjau, svajojau, 
Džiaugiausi, išėjau.
Žvaigždės užgeso,
Dangus užgeso, 
Tik žvaigždėtas
Nakties eilėraštis
Gyveno 
Mano gyvenimą...

Stoviu apsirengęs
Ir nuogas,
Širdis nerimą plaka.
Ne kūnui – 
Sielai
Apnuogintai šalta.
Šypsausi pilnačiai
Lyg moteriai, 
Kuri jau išėjo
Sidabruojančiu 
Šviesos keliu.
Išėjo,
Palikusi 
Praviras duris
Į vilties 
Ir meilės žemę.

Gyvenau, gyvenu,
Kiek gyvensiu -
Dievaž, nežinau.
Bet išmokau
Gimtą žemę mylėti,
Džiaugtis saule,
Žvaigždėm,
Lietumi ir sniegu,
Džiaugtis moters 
Jausmais mylimos,
Dovanoti jai 
Žvaigždėtus 
Meilės posmus.
Gyvenau, gyvenu,
Kiek gyvensiu -
Dievaž, nežinau.
Bet diena prasidėjus
Man suteikia viltį
Gyventi,
Mylėti 
Ir būti.

Prie mano 
Vaikystės lango, 
Prie motinos 
Išausto rašto,
Prie tėvo 
Vagos išartos,
Į gimtąjį 
Sugrįžusi sodžių
Pavargusi 
Mano vienatvė 
Klūpo...

Lietus už lango
Meldžias rudeniui.
Klajoja vėjas
Ištuštėjusiais laukais.
Per sielos dykuma
Lyg piligrimai 
Šventą žemę,
Praeina liūdnos
Rudeninės
Mano mintys.
Lietus už lango 
Meldžias rudeniui.
Girdžiu kaip lapas
Krisdamas
Užgroja rekviem,
Kaip paukščiai 
Išskrisdami
Žvaigždynuose išbarsto
Rudeninį mano 
Laiką.

Seni langai
Į saulę, vis į saulė
Žvelgia.
Sugėrę žvilgsnius
Rankų šilumą,
Jie sugražinti
Saulei bando.
Seni langai,
Už jų takelis
Užžėlęs, bet savas,
Kuriuo išėję
Sugrįžimo viltimi
Gyvena
Seni langai.
Dulkėtas stiklas,
Įspaustas vaiko delnas
Ir žodis „myliu‘
Laiko nenutrintas.