Pavėlavau,
Jau išskubėjo
Paskutinis traukinys.
Tik perone 
Dar vaikšto
Mano ilgesys.
Pavėlavau, 
Langai užgeso
Tuščioj stoty
Tik šviesoforo
Raudonos akys
Šviečia tamsoje.
Pavėlavau,
Tavo veidas išnyko 
Naktyje.

 

Kai liūdesys
Ištirps  lyg sniegas,
Kai liūdesys
Nukris 
Lyg rytmečio rasa,
Tu prisimink mane
Lyg laiko vėją,
Kuris į tavo laiką
Atnešė jausmų gaivos
Ir mano
Meilės žodžiai
Lyg  grūdas kris 
Į tavo  širdį
Meilės išsiilgusią
Ir subrandins
Jausmingą derlių
Dvi širdys
Mylinčios.

 

Bandau
Sugaudyti mintis.
Jos lyg vėjas
Lekia šuorais.
Ramybės uostas, 
Kuriam laimingi
Buvom mes,
Senokai ištuštėjo.
Dabar tavęs 
Aš ieškau
Mintimis.

 

Vėjas ne vėjas,
Pilkas šešėlis
Nunešė pavargusias
Mano mintis.
Laukei manęs,
Žinodama,
Kad nebegrįšiu.
Sulaukusi,
Vargu ar džiaugsiesi.
Aš lyg Odisėjas,
Klajojęs laike,
Jausmus išbarstęs
Į tavo meilės uostą
Sugrįžęs,
Žinodamas, 
Kad man atleisi,
Pasimelsiu. 
Vėjas ne vėjas,
Pilkas šešėlis
Nunešė pavargusias
Mano mintis.
Dabar esu vienišas
Ir vienas
Beržu rymantis 
Šalia tavo
Gyvenimo kelio.

 

Minčių labirintu
Tesėjo keliu,
Ieškodamas
Savojo Minotauro -
Savęs einu.
Neturiu
Stebuklingo
Kamuolio,
Ariadnės
Nebuvau sutikęs,
Ir tu jo neturėjai...
O gal nenorėjai,
Kad sugrįžčiau...

 

Ačiū tau
Už tylą
Rudenio laukų.
Už sidabrą
Rudenio šalnų.
Ačiū tau
Už tūkstančius
Žvaigždžių,
Jas aš naktimis
Danguje regiu.
Ačiū tau
Už šypseną
Valiūkišką
Už žvilgsnį
Kerintį akių.
Ačiū tau
Už tai,
Kad gyvenu.

 

Mes susitikom
Nuodėmingoj
Pilnaty.
Prasilenkėm,
Bet liko žvilgsnių
Uždegta
Jausmų ugnis,
Mus kviečianti
Į nuodėmingą
Naktį pilnaties
Sugrįžt...

 

Mano eilės
Ir maldos
Į dangų nekyla.
Jos eina žeme.
Mano eilės
Lyg Nojaus balandis
Iš tolimo kranto
Gerąją žinią –
Mirtos šakelę atnešęs,
Neša mano jausmus.
Mano eilės
Ir maldos
Į dangų nekyla.
Į tavo mylinčią širdį
Ieškodamos kelio
Jos eina mūsų
Gimtąja žeme.

 

Parašyk
Man meilės laišką.
Ant debesėlio balto.
Ant rūko pergamento.
Ant klevo lapo.
Ant balto sniego.
Ant ežero bangos.
Ir aš akis pakėlęs
Tavo meilės laišką
Ant debesėlio
Balto parašytą paskaitysiu.
Lauksiu ežero bangos
Į krantą skubančios.
Ir pirmo sniego lauksiu.
Geltoną klevo lapą
Vėlyva rudenį pakelsiu.
Ten tavo meilės žodžiai
Bus aukso
Raidėm įrašyti...
Parašyk
Man meilės laišką
Ant krintančios žvaigždės,
Kad krisdama ji mūsų
Meilės kelią šviestų.

 

Taip seniai
Tavęs nemačiau.
Pamiršau tavo
Akių spalvą.
Kokios spalvos
Tavo akys?
Mėlynos lyg dangus?
Pilkos lyg prieblanda?
Žalios lyg smaragdas?
Geltonos lyg gintaras?
Tamsios lyg naktis?
Aš neprisimenu
Tavo akių spalvos,
Bet prisimenu liūdną
Tavo žvilgsnį išeinant.
Bučinį paskubomis
Ir ašaras akyse...
Laikas lyg upės nubėgo,
O ilgesys širdyje
Lyg žaizda atvira.
Vis skauda ir skauda.
Sugrįžki, aš laukiu tavęs.
Pažvelk į mane,
Kad prisiminčiau
Tavo akių spalvą...   

 

Dega,
Žemė dega
Vakaro žarom.
Ne dangus liepsnoja,
O širdis.
Vakaras artėja,
Prieblanda jau čia,
O tavęs aš laukiu
Mylinčia širdim.
Ta ugnis sudegins 
Mūsų vienatves,
O dangus vakaris
Meilės mūs keliu
Nuves.

 

Nekalbėsiu daugiau 
Apie meilę.
Pavargus nuo žodžių,
Ji užgęsta
Lyg žvaigždė danguje.
Tik eilėraščių posmuos,
Lyg motinos raštuos,
Aš įausiu mūsų meilės
Gražiausias dienas.
Aš jaučiu
Kaip gyvenimas pinga.
Dienos tampa 
Beverčiais skatikais.
O jausmai ?
Tik mes juos
Išaukštinti galim.
Tik mes juos
Galim pasmerkt.
Nekalbėsiu daugiau 
Apie meilę,
O gyvensiu meile
Ir gyvensiu tavim.

 

Mylėk mane,
Nekęsk manęs,
Tik neišeik,
Tik būk šalia.
Tik būk šalia,
Kai gera man,
Kai man sunku,
Kai aš juokiuos,
Kai aš verkiu, 
Kai skauda man, 
Kai gera man
Tu būk šalia,
Prašau tavęs

 

Atversiu tau širdį
Lyg rojaus vartus,
Tau lyg šventajai
Lemta įžengti
Į mano jausmus.
Atvirumo nelauksiu,
Tam chaose jausmų
Tu dar ieškai
Mano vardo ženklų.
Lyg Kasandra
Savo lemtį buri
Nakties dangumi
Ir tyloje verki
Tu vienatvės laike.
Tavo ašaros žiba 
Žemės delnuos.
Jų sūrumą jaučiu
Aš ant lūpų nakčia,
O už lango delčia...

 

Tu  buvai šviesa.
Aš buvau tamsa.
Mes susitikdavome
Ryto ir vakaro prieblandoje,
Kalbėjome apie meilę,
Gyvenome meile,
Paskui išeidavome –
Tu - į šviesą, 
Aš  - į tamsą,
Kad vėl galėtume
Sugrįžti
Į ryto ir vakaro
Prieblandą –
Mūsų meilės žemę.

 

Tavo akyse
Liūdesys gyvena.
Jos lyg prigesę
Žvaigždės šviečia.
Į tolį vis dažniau
Liūdnai žvelgi
Lyg lauktum
Iš praeities
Sugrįžtančių
Dienų laimingų.

 

Dangaus skliaute
Dėlioju mandalą.
Žvaigždžių
Keistoki raštai,
Keistokos mintys
Ir skambanti rudens tyla
Lyg moteris
Pavargus nuo vienatvės
Klausosi upės 
Sakralinės maldos
Ir toj tyloj ištirpsta
Mūsų laikas
Ir krenta
Ašarom rudens
Į upės vandenį
Mūsų dienos, metai
Ir plaukia
Į amžinybę
Pasroviui.

 

Išėjo vakaras
Į vakarus.
Užgeso saulė.
Žara rusena
Vakaro danguje
Lyg lampada.
Naktis už lango
Vieniša liūdna...
O aš tavęs
Vienintelės
Vis laukiu...