Išėjo kaimai,
Iš vienkiemių medžiai išaugo.
Žmonės, čia gyvenę,
Po viena po du
Kalneliuos atgulė.
Tik vėjas lyg senas kaimietis,
Pasiramsčiuodamas laiko lazda,
Tuščiomis gatvėmis
Kartais praeina,
Užsukęs į tuščia kiemą,
Pro aklą langą
Į tuščią gryčią pažvelgia,
Ant seno slenksčio akmens
Prisėdęs parymo...
Galukaimy,
Kur senas kryžius stovėjo,
Maldą sukalba,
Ir palikęs mums
Išėjusių kaimų
Melancholišką ilgesį,
Nuskrieja laukais.
Išėjo žmonės, išėjo kaimai,
Iš vienkiemių medžiai išaugo...

Jau linksta
Rugio varpos
Palei kelia.
Tiek subrandintos
Išminties...
O pabariais frakuoti
Ir išdidūs gandrai
Jau slankioja būriais.
Tas keistas sambūris
Išskristi besirengiančių
Gandrų,
Rudens artėjimą
Išpranašauja.
Jau linksta
Rugio varpos.
Jau kvepia duona
Tėviškės laukai.

Tušti lyg siela
Tėviškės namai.
Iš lango atminties
Seniai išnyko mano žvilgsnis.
Bejausmis stiklas žvelgia
Į saulėlydžius
Užgesusiom
Liūdnom akim.
Gyvenimas,
Pirmyn skubėjęs,
Suklupo prie slenksčio
Pražilusio akmens.
Dulkėtoj žemėj
Mano pėdsakų neliko.
Ir kelio į praeitį nėra.
Tik miškas ošia
Naktimis liūdnai.
Žemuogėm kvepia
Vasaros rytai.
O rudeniop jurginai
Geltonom saulėm šviečia
Po užgesusiais
Tėviškės namų langais.

Rytuose brėkštantis dangus
Nuspalvintas raudoniu.
Toks keistas
Nubudimo laikas gamtoje.
Priešaušrio tylos
Akimirka trumpa.
Sušvitus saulei
Gamta atgyja.
Laukai, miškai atgyja.
Pragysta paukščiai.
Bangelės lengvos
Nubėga ežerais.
Ir mes pajutę
Stebuklingą nubudimą
Vėl žvelgiam į gyvenimą
Su viltimi.
Rytuose brėkštantis dangus
Sutirština aušros spalvas.
Naktis akis
Žvaigždėm užmerkia.
Tyla į rūką įsisupus
Užminga palengva.
Prasideda nauja diena.

Mačiau
Kaip vėjas
Pilnaties taku
Lyg Kristus
Per veidrodinį
Ežero
Vandenį
Ėjo.
Švelnus
Vėjo gūsis
Buvo
Lyg tavo
 Pabučiavimas
Vasarvidžio
Naktyje.
 

Myliu aš rudenį
Už tas beprotiškas
Spalvų gamas.
Už ūkanotą
Ryto tylą
Ir gervių šauksmą
Naktimis.
Myliu aš rudenį
Už fejerverką
Krintančių žvaigždžių,
Už lietų liūdną,
Už dieną pilką,
Už naktį tamsią,
Už tavo meilę
Tyra tyrą
Lyg šerkšno ašaros
Pirmų šalnų...

Ąžuolas
Iš mano sapno
Vidur lauko stovi.
Vaikystėje
Svajojau įkopti
Į pačią jo viršūnę
Ir skristi.
Ryte, kai nubusiu,
Ąžuolo jau nebus,
Bet tekant saulei,
Tavo rankos
Mane apkabins
Ir pakylės.
Ir aš skrisiu
Ant tavo
Meilės sparnų.
Skrisiu į gyvenimą,
Mylėdamas tave
Ir gyvenimą.
 

Lyg kraujuojančios
Stigmos
Kristaus delnuose,
Rudens laukuose
Putinai raudonuoja.
Aidi paukščių
Liūdnas „sudie“
Virš laukų.
O rytais virš klonių
Ir upių
Pakilę rūkai
Paslaptinga skraiste
Dengia ne laukus,
O mūsų jausmus.

Pūga už lango
Baltais žirgais
Per tėviškės
Laukus šuoliuoja.
Ir aš lyg vaikystėj
Per langą
Į pūgą šėlstančia
Žiūriu.
Tie sniego
Sūkuriai balti,
Lyg mūsų
Išbarstytas laikas.
Šuoliuoja, lekia,
Sustoti 
Mums neleidžia.
Pūga už lango,
Nerimas
Širdy.

Jau dega
Rudenio laužais
Klevai.
Beržai,
Gelsvas kasas 
Supynę,
Stovi.
Laukuose tuštuma.
Ražienos
Kvepia duona.
Ruduo,
Toks melancholiškai
Mįslingas,
Vėl atėjo.
Sušilkim sielas,
Sušilkim širdis
Liepsnojančių
Klevų  ugny.
Pasidžiaukim
Rudens lietum
Melancholiškai
Lyjančiu...

Dabar 
Čia viešpatauja
Tuštuma.
Ir vienatvė.
Nežydi rugiai,
Alyvos nekvepia.
Rugsėjai išeina
Ir vėl sugrįžta.
Nuo vienatvės
Bandau tuščiais
Prisidengti laukais.
Naktyje suklykia
Išgąsdinti paukščiai.
Židinio ugnis 
Sušildo rankas,
O siela šąla
Nuo tuštumos
Ir vienatvės...
Dabar čia
Nežydi rugiai,
Nekvepia duona.

Jau ruduo.
Kalendoriaus lapelis
Pagelto lyg klevo.
Vėjo gūsiai
Šaltai abejingi
Ištuštėjusiais
Skrieja laukais.
Jau ruduo...
Dangumi, kaip ir vakar
(Vakar vasara buvo),
Debesys plaukia
Ir medžiai
Ošia kaip vakar.
Tik širdy liūdesys.
Gaila vasaros,
Ji taip greitai prabėgo.
Jau ruduo.
Kalendoriaus lapelis
Pagelto lyg klevo.

Bridau per pūgą,
Sniego iki kelių,
O sieloj buvo tuščia ir nyku.
Žinojau - tėviškės namuos
Manęs nelaukia niekas.
Praeidamas pro beržą,
Nesustojau.
Langai akli, 
Be šilumos ir be gyvybės
Žvelgė į mane.
Kaip visada užšalusi
Sena spyna įeit neleidžia.
Kai praveriu duris -
Prisiminimų plūsteli banga.
Jaučiu kaip ašaros
Akyse tvenkiasi -
Vienumoje aš verkti nebijau...
Į kambarį šviesa įsėlina
Ir inkščia, kaip inkšdavo
Iš džiaugsmo kalytė Mirta
Vaikystėje kadais.
Duris uždaręs išeinu į pūgą.
Jaučiu,  kaip vėjas atgaivina.
Ir iki kelių klimpdamas
Iš praeities
Į dabartį brendu.
O praeitis  -  gyva,
Jos neužpusto
Šėlstanti pūga.

Lyg nuometas
Nuotakos baltas
Virš tėviškės mano
Vilnija rūkai.
Ir spindulį saulės
Tiek lauktą  išlauktą
Man dovanoja
Ryto dangus.
Per pievą
Nubridęs rasotą
Aš brydę
Laikę palikau,
Kad rytą
Nubudus ankstyvą
Tu surastum mane
Mylima.

Vėjas dangumi
Baltus debesis,
Lyg dangaus
Avinėlius,
Gena ir gena.
Plaukia ir plaukia
Tos baltos
Pavasario mintys
Dangaus jūra.
Taip viskas
Empyriškai laikina
Ir amžina...

Sakralinis
Rudens vėlyvo
Egzistencijos laikas.
Virš laukų
Išskrendančių paukščių
Balsai voratinkliais
Draikos.
Be lapų stovi medžiai.
Ruduo vėlyvas
Keliauja
Debesų keliu.
Taip liūdna, pilka
Ir žavu.
O kai lietus, nuplovęs
Rudens vėlyvo
Metafizinius kerus
Nurimsta,
Keista, žavi
Rudens vėlyvo
Eklektiška tyla
Apgobia mus
Sakralinės
Miglos skraiste.

Iš karklo išdrožta švilpynė,
Smagi melodija
Sugrota be natų
Vaikystės toliuos pasiklydus,
Dabar sugrįžta
Kartkartėm sapnuos.
Ir aš, sapnus palikęs,
Per žemę tėviškės einu.
Einu kur saulė
Patekėjus šypsos,
Kur groja žiogas
Smuikeliu senu.
O tolumoj,
Prie tėvų namų,
Kuriuos jaunystėj palikau,
Geltoni jurginai
Lyg mažos saulės šviečia
Ir groja vėjas melodiją,
Kurią iš karklo
Išdrožta švilpyne
Sugrodavom vaikystėj
Be natų.

Išėjo vienkiemiai,
Išėjo kaimai.
Tik senas kryžius
Prie kelio rymo.
Gal vakarais
Čia dar sugrįžta vėlės
Į amžinybę iš vienkiemių,
Iš kaimų išėjusių žmonių.
Išėjo vienkiemiai
Ir laukas tuščias.
Išėjo kaimai,
Kažko taip trūksta...
Gal klegesio gandrų,
Gal moterų atėjusių
Prie kryžiaus pasimelst maldų,
Gal kaimo vyrų
Neskubios šnektos,
Gal mūsų, išėjusių
Iš vienkiemių, iš kaimų
Ir grįžtančių
Į tėviškes retai...