Norėjau ąžuolu aš būti,

Bet beržu svyruokliu

Tėviškėj ošiau.

Viduržiemio šerkšnu

Gyvenimas seniai

Dabina mano plaukus

Ir vis sunkiau

Su vėjais grumtis. 

Ir tu buvai lyg liepa.

Kvepėjo liepžiedžių medumi

Tavo lūpos ir plaukai.

Mes svaigome

Nuo meilės vėjų

Ir saugojom viens kitą

Nuo gyvenimo audrų.

Gyvenimo ir meilės himnus

Giedojo paukščiai

Mūsų lajose.

O kai atūžusi audra

Palauš mane,

Neverk manęs... 

Priimk paukščius – 

Tegul jie gieda 

Apie mūsų meilę,

Tegul jų giesmės 

Virš mūsų meilės

Žemės plaukia.

Vakaro

Teatro

Scenoje

Šešėliai

Vaidino

Gyvenimą.

Patekėjusios

Žvaigždės

Apverkė

Jų mirtį.

Pasimelskime

Už tuos,

Kuriuos

Mylime...

Vakaras į mano širdį

Sėja sutemas.

Ant stalo žvakė

Iš vaško buria.

Akis užmerkęs

Klausausi vėjo 

Grojamos Elizos.

Kiek daug į tas

Natas sudėta...

O meile,

Tu nuostabi būrėja –  

Tiek meilės 

Toj melodijoj...

Ant stalo žvakė

Likimą mano buria

Ir potuštė

Gyvenimo taurė – 

Ne tiek jau liko

Mylėti ir gyventi...

O vėjas Bethoveno

Elizą groja

Ir plūsta

Lyg banga melodija

Pilna tyrų jausmų.  

Išgirsk ir tu tą muziką, 

Kurią aš vienumoj

Girdžiu.

Manyje – 

Mano kūne ir sieloj

Gyvena

Tavo artumas.

Saulės tekėjimas

Išbalansuoja

Pagundiško

Nubudimo euforiją.

Tikėjimas

Virsta iliuzija...

Palikęs

Tylinčius namus – 

Lydimas

Miegančių medžių

Miegančiu keliu

Išeinu 

Į pirmapradės būties

Pasaulį

Ieškoti savęs...

Ten, kur meldėsi protėviai,

Neošia šventoji giria.

Tik aukuras, išsaugojęs

Šventosios ugnies šilumą,

Vis dar laukia mūsų aukų...

Tik šventas ąžuolas

Ošia buvusioj šventgirėj,

Kur vis dar klaidžioja

Žvaigždėmis danguje 

Sušvitusių vaidilučių vėlės.

Tik šventas šaltinis

Neišseko per šimtmečius.

Jo šventu vandeniu

Nusiplovę širdis ir sielas,

Nusilenkime mus saugantiems

Protėvių dievams...

Tiek daug pasaulyje

Beprasmybės. Net koktu. 

Kodėl pasaulis toks

Naiviai abejingas žmogui,

Ar žmogus pasauliui?

Koks beprasmiškas

Kalbėjimas apie nieką...

Tik gal žodžiuose

Užkoduotas žmogaus EGO?

O beprasmybės bangos

Lyg cunamis ritasi

Per žeme ir mūsų

Gyvenimus...

Žodžiai, kurių nepasakome,

Paminklų epitafijomis

Tampa...

Spręsdamas

Gyvenimo lygtį

Žmogus

Taip ir nesužino

Jos atsakymo.

Liūdna tiesa – 

Amžinybės

Kelionėje

Mes keliaujame

Vieni ir vieniši...

Maldos žodžiai

Sukalbėti mirštant saulei,

O gal motinai, 

Kuri išėjo

Nepasakius sudie.

Tik lengvas, o gal sunkus

Lyg jos gyvenimas

Atodūsis ištirpo erdvėje.

O rytuose tekanti saulė

Lyg šventa ostija

Švietė danguje.

Kiti gyveno savo gyvenimą...

Išėjusius keičia atėjusieji.

Šventieji Dangaus kazino

Kauliukais žaidžia

Iš mūsų gyvenimų.

Nei lietaus,

Nei sniego.

Tik žvaigždėtas

Dangus

Žvaigždžių

Metaforomis

Lyja ir sninga.

Toks sentimentaliai

Lyriškas

Šerkšnuotas

Pasaulis supa mus.

Atversiu

Širdies vartus.

Gal žvaigždžių

Metaforos

Įkris į širdį

Ir suskambės

Žvaigždžių noktiurnas

Skirtas tau ir meilei...

Pasaulis keičiasi ir keičiasi žmogus.

Numetę kailius ir šarvus

Mes vilkime „Armani“.

Palikę įrašus olose,  

Mes pėdsakus paliekame

Mėnulyje ir Marse.

Tiek pokyčių mus supančioj erdvėj.

Ne kalaviju – atomu

Grasiname užbaigti būtį žemišką.

Ir tik jausmai nekito amžius.

Mylėjo ir neapkentė

Antikos žmogus.

Džiuljetos ir Romeo meilę

Įamžino Šekspyras.

Istorija išsaugojo

Egipto karalienės Kleopatros

Meilės nuotykius ir mirtį.

Pasaulis keičiasi ir keičiasi žmogus.

Tik nesikeičia žvaigždės,

Žmogaus siela ir jausmai...

Tu pametei – 

Aš surinkau

Išbarstytus

Meilės žodžius

Ir sudėjęs

Į eilėraščių

Posmus

Paleidau

Į gyvenimą. 

Dabar tie žodžiai

Nepriklauso

Nei man, nei tau.

Jie gyvena

Savo gyvenimą

Žmonių širdyse...

Iš nebūties išėję,
Mes ten sugrįšime
Gyvenimo pjūties
Pabaigoje.
Ir švytintys ūkai
Ar aklina tamsa
Mus pasitiks
Už nebūties ribos.
Ar ten išvysime
Amžinąją šviesą,
Ar mūsų esatis –  
Ar mūsų gyvenimo 
Pjūtis baigsis
Skambant žodžiui amen, – 
Atsakymo nėra.
Kaip ir sugrįžusių
Iš nebūties nėra.
Tik viltis
Šventa lampada
Dega mūsų širdyse.

Ieškokim tamsoje šviesos,
Kuri lyg laivą švyturys
Gyvenimo keliu mus ves.
Gal bus tai mylimas
Žmogus. Gal bus tai
Išsipildžiusi
Gyvenimo svajonė
Ar įveiktas likimo labirintas.
Ieškokim tamsoje šviesos.
Ir nesvarbu,
Ar saulė švies,
Ar žvaigždės,
Ar žiburėlis
Laukiančiuos namuos – 
Į šviesą be baimės
Eikime per tamsą.
Ieškokime tamsoje šviesos...

Ranka
Liečianti ranką.
Akys
Žvelgiančios
Į akis.
Atodūsiai,
Kartojantys
Atodūsius.
Žodžiai
Ieškantys žodžių.
Tai ne Delfų
Orakulo
Egzistencinės
Pranašystės.
Tai mylinčių
Širdžių
Disputas
Empiriniame
Meilės
Laike.

Išskrendančių
Paukščių akimis
Šį rytą į žemę
Žvelgė ruduo.
Aš jaučiau rudens
Melancholišką žvilgsnį
Ir tylą lyg eleksyrą
Gyvybės
Gėriau gimtinės laukų,
O paukščiai
Skrido ir tolo.
Pakilti ir skristi
Negalėjau su jais.
Meilė gimtinei
Ir tau, mylima,
Lyg gravitacija
Laikė ir laiko
Šioj žemėj mane.

Prisiliesdamas
Prie tavęs,
Aš peržengiu
Tavo kūno -
Tavo namų slenkstį.
Kai mes susiliejame
Meilės ekstazėje,
Išnyksta riba
Tarp manęs
Ir tavęs.
Dviejų kūnų
Susiliejimas
Dieviškos
Malonės apraiškoje -
Meilės sakramentas,
Kurį mums
Dovanoja jausmai.

Dulksna.
Lietaus metaforom
Išlytą
Vasaros ilgesį
Sugeria žemė.
Atsigėrusi vandens,
Skruzdė
Skuba ieškoti
Gyvenimo prasmės.
Dulksna.
Veidu bėgančios
Vasaros ašaros
Nuplauna
Amžinybės
Iliuzijas.
Liūdna...

Prie ištuštėjusių
Mano vaikystės namų
Ošia beržas, į gyvenimą mano
Atėjęs iš Širvio eilių.
Senas dalgis pakraigėj rūdija.
Neskamba rytais jo plieninė
Daina šienapjūtės baruos.
Vėjo supamas beržas,
Prisimindamas tuos,
Kurie čia gyveno,
Gal prisimena ir mano
Jaunystės naivias svajones.
Metafiziniam laiko bėgsme
Jos lyg migla išsisklaidė,
Bet gyvenimas buvo
Audringai gražus,
Lyg tas ošiantis beržas,
Į gyvenimą mano
Atėjęs iš Širvio eilių.
Kai išeisiu, jo ošimas
Mano sielą palydės į dausas.
O kai senojo beržo neliks -
Oš gimtinėj išaugę
Mūsų sodinti beržai...