Balta, bekraštė lyguma
Ir kelias ilgas į namus.
Širdyje nerimas -
Lyg pilkas tėviškės dangus.
Prisimenu, kaip grįždamas
Į tėviške jaunystėje,
Mačiau iš tolo
Virš trobelės dūmą
Baltą rūkstantį,
Kaip skubėjau ten,
Kur tėvai ir brolis
Grįžtančio laukė manęs.
Balta bekraštė lyguma,
Tolumoje juoduoja
Sodyba vieniša.
Seniai užgeso židinys,
Tik šaltis vis dar piešia
Sidabrines
Šerkšno rožes
Tėviškės
Namų languos.

Vidur lauko
Vien tik žydintis sodas.
Žmogaus pėdas
Laiko dulkės
Senokai užklojo.
Nebegirgžda vėjy
Svirtis sena,
O sodas kas pavasarį
Žydi baltai.
 Ir subręsta rudeniop
Žemiško rojaus sodo obuoliai.
Tik nei Adomo
Nei Ievos nėra.
Išvaryti jie
Iš žemiško rojaus.
Kas didmiesčių
Gatvėm žingsniuoja,
Kas guli kapuose,
Kas vienišas
Po pasaulį
Lyg amžinas žydas klajoja.
O sodas kas pavasarį
Žydi baltai...

Lyg amžinieji
Laiko sargai,
Koplytstulpiai
Ir kryžiai
Prie kelio rymo.
Ir meldžiasi
Dievui ir dangui
Pakrypęs smūtkelis.
Ir kalba jis dieną
Ir naktį maldas.
Palikę šventyklas,
Sustoje prie kelio,
Koplytstulpiai
Ir kryžiai
Seni ir nauji
Mūsų būties
Sargyboje
Stovi...

Mes lyg medžiai
Į gyvenimus savo
Įleidžiam šaknis.
Kasdiena vis giliau
Ir giliau
Reikia skverbtis,
Kad galėtum
Iš gyvybės šaltinio
Vandens atsigert.
O kai audros atūžia
Ir mes krentam
Lyg medžiai
Žaibų pakirsti
Ant džiūstančių
Mūsų šakų,
Mirties paukščiai nutūpę
 Rekviem
Gieda liūdnai.
Mes lyg medžiai -
Ieškom saulės,
Vandens
Ir krentam
Žaibų pakirsti...

Visiems po rieke
Juodos ruginės duonos -
Savo žemės
Išarta vaga atrieksiu.
Paskui po trupinį,
Po grūdą,
Išminties pridėsiu.
Ir meilės diademą
Ant žemės žydinčios
Uždėsiu.
Ir būsim sotūs
Meile gimtinei,
Meile žmogui mes.

Gervių šauksmas
Į pavasario
Dangų pakyla.
Ir plevena
Gyvybės varsnoj.
O kaip maga
Tą šauksmą
Į širdį įdėti,
Kad liktų jis
Amžinai manyje.
Neieškosiu tylos
Ir ramybės,
Jos nelauktos ateis,
O kol dar girdžiu
Gervių šauksmą,
Aš džiaugiuosi
Gyvenimu, meile
Ir pavasario siautulinga
Džiaugiuosi diena.

Prisėskim, broli,
Ant slenksčio, prisėskim,
Į vakaro žeme pažvelkim.
Paklausykim lakštingalų
Ir griežlių gergždinčių
Smuiko garsų...
Tie garsai iš vaikystės,
Jie tokie tolimi
Ir tokie artimi...
Saulė leidžias
Virš iškirsto miško,
Kur jaunystėj klajota
Samanotais takais.
Tik gailėtis to, kas buvo,
Broli mano, nereikia.
Prisėdę ant slenksčio
Vaikystės namų
Paklausykim
Kaip lakštingalos suokia.
Kaip griežlės griežia
Savo smuikais
Smagiai...

Dangumi debesys audros
Obuolmušiais
Žirgais šuoliuoja.
Virš horizonto
Plyksteli žaibai.
Ozono prisipildo
Vakarėjanti erdvė.
Prisiminimai lyg kirvarpos
Pasąmonėj atgyja.
Matau kaip motina
Su duona Agotos
Išeina pasitikt audros,
Kaip tėvas,
Sėdėdamas ant slenksčio,
Nervingai rūko laukdamas audros,
Kaip mes su broliu,
Kiek kojos neša,
Per lietų bėgame namo.
Audra nurimsta palengva.
Prisiminimai tamsoj išnyksta.
Jaučiu, kaip žemė,
Lyg motina,
Mane apgobia tyluma.

Per seną užuolaidą
Į vaikystės namus
Patekėjusi saulė
Pažvelgia ryte.
Ir susigėdus, kad sutrikdė
Mano sapną, lyg maldai
Prisidengia skaistų veidą
Ryto pilka migla.
Ir keliaus, ir keliaus
Ji per dieną gimtinės laukais,
Kol saulėlydžio akimirką šventą
Vėl į mano vaikystės
Namų langus pažvelgs.
Ir nuliūdus paklaus:
„Ko taip tuščia?
Tu ir vėl
Iš vaikystės namų išėjai?“
- Išėjau,-atsakysiu aš saulei,-
Aš, kaip tu,
Gyvenimo keliauju keliu.
Tik tu pateki mano
Tėviškės žemėj kas rytą,
O aš čia retai sugrįžtu...

Čia praeitis
Su ateitim susitinka.
Čia dabartis
Trunka akimirką.
Čia gyvenimai
Teka lyg upės -
Tai greičiau,
Tai lėčiau.
Ir brastos
Sugrįžimui nėra.
Čia vienatvė
Ir laimė
Gyvena greta.
Čia gimstame
Ir mirštame...
Čia mano ir tavo,
Čia mūsų žemė.

Atminties
Soduose žydi
Liūdesio gėlės.
Kas vakarą
Jų vis daugėja
Ir daugėja...
Šį vakarą
Dar viena
Pražydo...

Tylus, skausmingas
Rudens vėlyvo
Liūdesys
Prie seno kaimo
Kryžiaus rymo.
Galulaukėj pajaco
Ironišku juoku
Kvatojas vėjas
Ir šypsosi
Lyg kipšas pilnatis.
O aš į praeitį
Duris pravėręs
Būties oazėj išnykstu.
Matau kaip šypsosi
Dviprasmiškai lemtis.
Jaučiu kaip laiko upės
Prisiminimais
Mano venom teka,
Kaip skverbiasi
Į siela ir jausmus
Rudens vėlyvo
Liūdesys...

Sugirgžda svirtis
Vėjo supama,
Sugirgžda
Durys užrakintos
Ir nuvilnija
Virš tėviškės laukų
Laiko aimana.
Nėra tos svirties
Ir girgždančias
Tėvų namų duris
Praveriu retai.
Tik virpteli širdis,
Kai mintimis
Tėviškės žeme
Kas vakarą einu...
Iliuzijų seniai neliko,
Tik vėjas
Kartais liūdnas,
Kartais linksmas,
Kartais piktas
Lyg vaikystėje
Tėviškės laukais
Klajoja...

Rugsėjo rytas
Saule tekančia
Pasveikino mane.
Voratinkliai
Lyg diademos
Švytėjo saulės
Spinduliuos.
Girdėjau ir mačiau,
Kaip žemė
Atsidusus
Iškvėpė rūkus,
Kaip rūkas ėjo
Per duona
Kvepiančius
Laukus,
Ne slinko - ėjo,
Lyg duoną
Sėjantis žmogus.
Jaučiau,
Širdim jaučiau,
Pulsuojančią
Didybę žemės
Ir dangaus.

Gandrai
Išskrido.
Išskrido
Nepasakę „sudie“,
O aš norėjau
Palinkėti
Jiems gero
Skrydžio...
Dabar einu
Rudens pasitikti.
Taip tuščia
Laukuose
Ir liūdna
Širdyje...

Einu
Iš nakties
Į naktį.
Ten -  kur
Žvaigždynuose
Viltis
Ir mirusių
Vėlės
Klajoja.
Jų daug daugiau
Nei gyvųjų...

Prieš saulėtekį
Bridau per lauką
Kvepiantį duona.
Varpos lyg šunyčiai
Laižė mano rankas
Nepastoviame
Saulėtekio laike,
Kai geismo šešėliai,
Išsinešdami
Nuodėmės nuojautą
Paklydimo vaiduokliais
Išėjo aušros keliu.
Kintančios
Laimės sąvoka
Sutilpo
Bręstančio grūdo
Ašaroj - rasos laše
Ir mano širdyje.

Kartais
Neprisimenu
Savo veido.
Veidrodžiai
Įžūliai meluoja.
Kartais atmintį
Beprotiškai skauda,
Kai praeitis
Iš seno veidrodžio
Į dabartį žvelgia.
Bandau surasti
Dešimt panašių
Bruožų...
Sekasi sunkiai.
Tik akys
Tos pačios -
Liūdnos...