Vidur lauko
Vien tik žydintis sodas.
Žmogaus pėdas
Laiko dulkės
Senokai užklojo.
Nebegirgžda vėjy
Svirtis sena,
O sodas kas pavasarį
Žydi baltai.
 Ir subręsta rudeniop
Žemiško rojaus sodo obuoliai.
Tik nei Adomo
Nei Ievos nėra.
Išvaryti jie
Iš žemiško rojaus.
Kas didmiesčių
Gatvėm žingsniuoja,
Kas guli kapuose,
Kas vienišas
Po pasaulį
Lyg amžinas žydas klajoja.
O sodas kas pavasarį
Žydi baltai...