Mes mirtingieji – ne dievai.
Ir kelias mūsų
Ne žvaigždėse baigsis.
Bet tu vienintelė žinai,
Kiek meilės žodžių,
Tau skirtų,
Į posmus sudėta. 
Ir kai skaitysi
Tau skirtas eiles,
Prisimink mane,
Kaip beržą,
Ošiantį prie kelio.
Aš savo žodžiais
Mintimis ošiau tau.
O rudenį paberdavau
Laiškų auksinių.
Pavasariais lyg sulą
Mano aistrą gėrei...
Mes ne dievai –
Mes mirtingieji.
Bet esame dėkingi
Sutvėrėjui už meilės
Dovaną mums dovanotą.