Kai Froido išmintį pamiršę,
Pasąmonę lyg Dantės pragaro
Atveriam vartus,
Įžengę į keistą
Sielos ir sąžinės
Pažinimo kelią, pajuntam
Dienų beprasmių naštą,
Kai ne laimės, meilės,
O rojaus žemėje ieškojom, 
Kai lyg ikarai svaigom,
Į dangų kildami.
Ir ne svajonių
Vaškinius sparnus nudegę –
Žemės gravitaciją pajutę
Skaudžiai kritom...
Ne kartą liūdesio upės –
Acherono vandenys
Mums skalavo kojas,
Bet laimei, Letos upės
Šaltą dvelksmą
Pajusti teko iš toli.
Pasąmonės keliai ir klystkeliai
Lyg susirangęs gyvačių kamuolys.
Kuris tikrasis kelias nežinai...
Galbūt todėl ir bandom tiesą
Netiesoj atrasti.
Galbūt todėl gyvenime svajonės
Lyg šalnų pakąstos rožės vyto.
Kai Froido išmintį pamiršę
Pasąmonę lyg Dantės pragaro
Atveriam vartus,
Ne vien tik netektis,
Liūdesį ir skausmą randam,
Nes gyvenime patirti teko
Meilę, džiaugsmą, laimę...
Ir gėrio žemiška šviesa
Lydėjo ir lydi mus...