Ir vėl aš čia – prie tavo kojų,
Manoji Sirvėta.
Ir vėl mes kalbamės
Poezijos kalba.
Tavo bėgsme
Aš laiko išmintį jaučiu.
Tu lyg geroji fėja
Lydėjai ir lydi mane.
Kai sugrįžtu, paklausi 
Kaip gyvenu...
O tu vis bėgi ta pačia vaga...
Sveika, manoji, Sirvėta.
Vėl rytas, vėl rūkai
Ir aš, lyg ąžuolas parimęs,
Tylėdamas tavęs klausausi.
Girdžiu – kažkur toli
Virš tavo klonių
Skamba pilni meilės  
Ir sugrįžimo džiaugsmo
Gervių melancholiški balsai.
O aš prašau tavęs, manoji Sirvėta,
Paimki mano tikėjimą ir svajones
Ir nuplukdyk į tolius,
Kaip mano laiką nuplukdei.