Prie ištuštėjusių
Mano vaikystės namų
Ošia beržas, į gyvenimą mano
Atėjęs iš Širvio eilių.
Senas dalgis pakraigėj rūdija.
Neskamba rytais jo plieninė
Daina šienapjūtės baruos.
Vėjo supamas beržas,
Prisimindamas tuos,
Kurie čia gyveno,
Gal prisimena ir mano
Jaunystės naivias svajones.
Metafiziniam laiko bėgsme
Jos lyg migla išsisklaidė,
Bet gyvenimas buvo
Audringai gražus,
Lyg tas ošiantis beržas,
Į gyvenimą mano
Atėjęs iš Širvio eilių.
Kai išeisiu, jo ošimas
Mano sielą palydės į dausas.
O kai senojo beržo neliks -
Oš gimtinėj išaugę
Mūsų sodinti beržai...