Pavasario dangumi
Sidabriniai debesys plaukia.
O širdyje rudens
Nostalgija gyva.
Ir diena kiekviena
Aukso vertę įgauna,
Nors mažėjimą
Skaudžiai jauti.
Net už auksą
Jų nupirkti
Daugiau negali.
Ir meluoja tie,
Kurie sako,
Kad išeinančio
Laiko nejaučia.
Pavasario dangumi
Sidabriniai debesys plaukia.
Vėjas, lyg katinas pelę,
Gena pernykščius lapus...
O gal mūsų metus?