Per seną užuolaidą
Į vaikystės namus
Patekėjusi saulė
Pažvelgia ryte.
Ir susigėdus, kad sutrikdė
Mano sapną, lyg maldai
Prisidengia skaistų veidą
Ryto pilka migla.
Ir keliaus, ir keliaus
Ji per dieną gimtinės laukais,
Kol saulėlydžio akimirką šventą
Vėl į mano vaikystės
Namų langus pažvelgs.
Ir nuliūdus paklaus:
„Ko taip tuščia?
Tu ir vėl
Iš vaikystės namų išėjai?“
- Išėjau,-atsakysiu aš saulei,-
Aš, kaip tu,
Gyvenimo keliauju keliu.
Tik tu pateki mano
Tėviškės žemėj kas rytą,
O aš čia retai sugrįžtu...