Kai laikas,
Ištiesęs rankas,
Keliauti pakviečia,
Mes skubam gyventi,
Mes skubam mylėti.
Pralekia dienos,
Dešimtmečiai dingsta...
O laikas, lyg pajacas,
Ironiškai šypsos
Ir kviečia skubėti.
Ir skubam, ir lekiam,
Kol išgirstam:
„Atėjom...
Laikas išeiti...“
Žvaigždės užgęsta,
Užmerkia akis pilnatis,
Nepateka saulė,
Vėjas nuošia
Virš kapų supiltų,
O laikas kitus
Skubėti jau kviečia.
Ir tiesia į gimusį
Vaiką rankas...