Mūsu atmintis –
Liūdesio ir vilties tvirtovė.
Čia metai, dienos įvykių
Metaforomis virsta.
Ir veda mus prisiminimų kelias
Per labirintą atminties.
Ir aš, atminties
Eidamas keliu, prisimenu
Vasarvidžio naktis,
Kai kvepėjo šviežias šienas,
Kai virš manęs
Vasarvidžio naktis,
Lyg motinos išaustas drobes,
Žvaigždžių pano ištiesdavo.
Kai galandamo dalgio
Skambėjimas
Trikdė ryto sakralinę tylą,
Kai pradalgėje
Ašarom rasų ramunė verkė,
Kurią pakėlęs
Bandžiau išburti meilę...
Seniai jau nekvepia gimtinėje
Vasarvidžio naktimis
Šviežias šienas.
Lyg relikvijas, dalgius palikę,
Į amžinybę šienpjoviai išėjo.
Tik žvaigždynai     
Naktimis šviečia.
Ir lakštingalų
Suokimas skamba...
Ir tik mirtis iš mano
Atminties gimtinės potyrius
Ir sutiktų žmonių
Veidus ir vardus ištrins.
O gal į amžinybę
Siela išsineš mano meilę
Gimtai žemei ir žmonėms...