„Myliu tave“ - kiek daug
Į du žodžius sutelpa:
Čia telpa žemė ir dangus,
Čia telpa jūros, vandenynai
Ir ašaros žvaigždžių.
„Myliu tave“ –stovėdamas
Po vasaros nakties
Dangum kartoju ir žodžiai tie
Į tolius plaukia nešami žvaigždžių.
Anksti ryte, kai rytmečio aušra
Tave nubudins, jie meilės aidu
Į tavo širdį pasibels.
 „Myliu tave“ - kiek daug
Į du žodžius sutelpa:
Čia telpa mano meilė,
Ilgesys, laukimas,
Kuriais aš gyvenu
Kai išskiria mus
Laiko bėgančio tėkmė.
Žinodamas, kad myli, lauki,
Šią žvaigždėtą
Rugpjūčio naktį
Žodžiais -„myliu tave“ -
Aš meilėj tau prisiekiu.

Kai dienos slinks iš lėto,
Kai naktys
Apmąstymuos skandins,
Sudėkime į atminties lobyną
Priešus ir draugus.
Ir artimiausius žmones
Sudėkime kartu,
Nes buvo tai –
Toks prieštaringas ir brangus
Gyvenimas mums skirtas.
Ir nesvarbu, kas buvom mes.
Mes buvom žmonės,
Gyvenantys vienoj epochoj.
Mums buvo skirta
Džiaugtis ir liūdėti,
Nekęsti ir mylėti,
Kristi ir pakilti....
Kai gimėme, lemtis įdėjo
Mums į širdį kelrodę
Likimo žvaigždę, o gal sielą...
Kai rekviem skambės, 
Išskris į dangų ji
Ir beribėje erdvėje
Sušvis nauja žvaigždė.

Nuskendę žvaigždės
Švietė ežero dugne.
Vingiavo takas pilnaties.
Ir taip magėjo
Rieškučiomis susemti
Nuskendusias žvaigždes
Ir eiti pilnaties taku
Į kitą krantą,
Kur laukei tu... 
Bet vėjo šuoras
Sudaužė svajones.
Užgeso žvaigždės,
Švietę ežero dugne.
Į tūkstančius
Mažyčių žiburėlių
Subyrėjo takas pilnaties...
Ir aš likau –
Toks vienišas,
Praradęs viltį
Į kitą krantą
Pilnaties taku nueiti
Ir tau nuskendusias
Žvaigždes atnešti... 
Jaučiau, kaip liūdesys
Vidurnakčio žvarba
Į širdį smelkės,
Ir tik lakštingalos
Mane paguosti bandė... 

Tokio žydėjimo
Seniai nebuvo.
Pražydo sodai
Ir dangus.
Papūtus vėjui,
Siaučia žiedlapių
Balta pūga
Ir plaukia
Dangumi
Debesys balti.
Tik tas žydėjimas
Toks trumpas...
Kaip mūsų kelias,
Vedantis žeme.
Išplauksim mes,
Lyg žiedlapius
Išbarstę
Savo laiką,
Išplauksime –
Kaip plaukia
Virš sodų žydinčių
Debesys balti...
Tokio žydėjimo
Seniai nebuvo.
Gal ir nebus...

Pavasaris kaštonų
Uždegė žvakes.
Toks keistas jausmas
Plūsteli į širdį
Ir norisi iš džiaugsmo
Dangų, žemę
Apkabinti.
Priglausti
Prie krūtinės
Žmogų mylimą...
Pavasaris kaštonų
Uždegė žvakes.
Už meilę,
Už gyvenimą
Pripildytas
Pavasarinio
Pienių vyno
Pakelkime taures.
Ir neieškokime prasmės
Toj degančių
Kaštonų fiestoj.
Žydėjimas – akimirka,
Bet liks pasąmonėj
Išėjusio pavasario
Šventa šviesa.

Eilėraštis,
Gimęs iš vėjo,
Eilėraštis,
Gimęs iš žodžio,
Eilėraštis,
Gimęs iš meilės,
Eilėraštis,
Gimęs iš mūsų
Jausmų,
Iš pavargusių
Mano svajonių,
Baltame
Popieriaus lape
Tęsia savo
Ir mūsų
Gyvenimą.

Tu siausk audra,
Tu būk pūga,
Tu būk mintim,
Tu būk žaibu,
Tu būki meile,
Tu būk, tik būk.
Tik neišnyk,
Tik neužgesk,
Kaip gesta
Žvaigždės
Saulei patekėjus,
Kaip krenta
Rasos įdienojus...
Tu būk, tik būk.
Gyvenk, mylėk...

Kiekvienas
Turim savo
Laiko dykumą – 
Gyvenimą,
Kur  išminti takai,
Oazės išsibarstę,
Kur auga
Svajonių medžiai,
Jausmų šaltiniai trykšta.
Pavargę
Nuo klajonių,
Čia ieškom atgaivos.
Bet metams bėgant
Paskendę kasdienybės chaose,
Mes vis rečiau
Į išsvajotas
Ramybės
Oazes užklystam.
Ir vysta be svajonių medžiai,
Jausmų šaltiniai senka...
Ir einam mes
Per savo laiko dykumas – 
Ieškodami savęs...  

Vėjas pusto
Ne sniegą,
Ne smėlį. 
Pusto sudegusio
Laiko pelenus.
Gal išbarstyti juos
Ant tikėjimo
Žiedo,
Ant vilties
Pumpuro,
Kad kiekviena
Gyvenimo diena
Žydėtų
Vilties, tikėjimo
Ir meilės
Žiedais. 

Nematomos kaukės
Dengia veidus žmonių.
Veidmainysčių
Pilnas pasaulis
Ir jausmų netikrų.
Nusimetę kaukes,
Mes apsinuoginame
Prieš pasaulio
Ironišką šėlsmą
Ir bandome suvokti
Paranojiškas laiko tiesas.
Šypsomės ir juokiamės,
Kai verkia širdis...
Tiesos sakymas – 
Žodžiai, prikalantys mus
Prie gyvenimo kryžiaus...
Nusimeskime kaukes...
Skaudės... Taip, skaudės,
Bet sieloje bus
Tyriau ir šviesiau.

Pavasaris jau Mendelsoną groja.
Tiek žavesio atgimstančioj gamtoj...
Taip gera girdėti,
Kaip gieda paukščiai,
Ir jausti stebuklingą atgimimą
Sieloj ir jausmuos.
Noris nuovargį žiemos numetus,
Tekant saulei
Išeit į sodą žydintį baltai,
Kur obelys lyg nuotakos
Stovi prie pavasario altoriaus
Ir laukia nesulaukia
Savo išrinktojo – vėjo,
Ir skambant Mendelsono maršui
Prisipažinti meilėje
Gimtinei ir žmonėms.
Pavasaris jau Mendelsoną groja.
Didingai skamba
Žvaigždžių fleitos
Pavasario naktimis.
Tiek mistikos ir grožio
Pavasarį gamtoje
Ir sielose žmonių.

Man patinka platybės
Gimtinės laukų.
Man patinka sfera
Žvaigždėto dangaus.
Man patinka žemės
Alsavimą  jausti,
Kuris primena artumą
Moters mylimos.
Man patinka svajoti,
Sustojus ant skardžio
Upės sraunios.
Žinau, žingsnį žengęs,
Į vandenį sraunų
Įkristi galiu, bet gelmės
Tos seniai nebijau.
Man patinka aušra rytuose
Ir žara vakaruos.
Man patinka, kai lyja ir sninga.
Man patinka, kai siaučia pūga
Ir perkūnija trankos.
Man patinka gyventi, mylėti,
Svajoti ir laukti.
Man patinka mylėti... tave.

Per naktį
Klausiausi tylos.
Net žiogai
Nečirpino smuikų.
Ir vėjas, medžių
Paunksmėje
Snausdamas, tylėjo.
Neošė medžiai.
Žvaigždės nekrito.
Tik nerimastingai
Plakdama širdis
Drumstė tylą.
Per naktį
Klausiausi tylos.
Klausiausi savo minčių,
Savo širdies.
Klausiausi savęs...
Kiek daug galima
Išgirsti tyloje...

Aš ne elgeta,
Prašantis Dievo malonės.
Aš – žmogus,
Einantis
Savo likimo keliu.
Aš – žmogus,
Be baimės žvelgiantis
Į naują rytojų
Ir nebijantis
Į Letos upę įbrist.
Jei bus lemta –
Į naujo gyvenimo
Krantą išplauksiu.
Jei nelemta –
Tokia buvo
Likimo valia.
Aš ne elgeta,
Ir Dievo malonės
Seniai neprašau.
Gyvenau ir gyvensiu
Tiek, kiek metų
Man atseikėjo
Jos Didenybė Lemtis...

Tie pavasario
Nuostabūs ritmai, 
Juoda – balta laukuose,
O širdyje – svaigus
Atgimimas jausmuos.
Tie pavasario
Nuostabūs ritmai...
Per arimą takelis vingiuoja,
Pavasario rūbą
Velkas beržai.
Išeini, ir įkvėpęs gaivos,
Pajunti,
Kaip jėgos sugrįžta,
Ir vėl gali eiti, bristi
Per snieguotus
Juodai baltus laukus.
Gal išgirsi,
Kaip vyturėlis dainuoja,
Kaip pempė sušuks
Tau „gyvi, gyvi“...
Tie pavasario ritmai...
Juoda – balta laukuos
Ir svaigus atgimimas
Jausmuos...

Visą pavasarį
Gegutė kukavo,
Kukavo...
O tėvas,
Palikęs
Pakraigėj
Šienapjūtei
Iškaltą dalgį,
Išėjo...
Visą pavasarį
Gegutė kukavo.
Visą pavasarį
Gegutė melavo.
Tėvui išėjus,
Birželio rytais
Voratinklių
Stygomis
Vėjas Paganinį
Grojo...

Kai susitinka
Du mylintys žmonės,
Dvi mylinčios širdys,
Dvi artimos sielos –
Tektoninis lūžis
Įvyksta jausmuos. 
Pilkos kasdienybės rutiną 
Nušluoja jausmų
Gaivalinga lava.
Mylėdami pamirštame,
Kad ugnis tik per nuotolį
Šviečia ir šildo, –
Prisilietęs sudegti gali,
Bet lyg naktiniai drugeliai
Be baimės skrendame
Į jausmų šviesą
Ir meilės ugnyje
Nebijom sudegti.
Kai susitinka
Du mylintys žmonės,
Dvi mylinčios širdys,
Dvi artimos sielos – 
Tektoninis lūžis
Įvyksta jausmuos.

Kai tu išeini, 
Į mano namus
Ateina vienatvė.
Ji rūpestingai
Skaičiuoja
Širdies ritmą, pulsą,
Matuoja kraujospūdį.
Ir įžūliai
Žvelgdama į akis,
Begėdiškai meluoja
Sakydama,
Kad viskas gerai,
Kad be tavęs
Aš esu laimingas.
Gyvendamas
Vienatvės pasaulyje,
Aš lyg stebuklo
Laukiu tavo
Sugrįžimo...