Sudūžta
Akimirkos
Lyg veidrodžiai.
Pažyra
Laiko šukės
Žvaigždėmis
Ir žeidžia
Širdis, sielas
Sudužusių
Akimirkų,
Sudužusių
Vilčių
Žvaigždžių
Lietus.

Prisimenu išėjusius.
Prisimenu mylėjusius.
Prisimenu gyvenančius.
Prisimenu laukiančius.
Prisimenu...
Dar prisimenu motinos
Rankų švelnumą,
Tėvo sugrubusius
Delnus...
Mylimos moters aistrą
Ir žodžius – „Myliu tave.“
Prisimenu...
Kol prisimenu -
Gyvenu...
Gyvenu -
Kol prisimenu...

Purpurinis
Ryto vualis
Dengia žemę,
Dengia jausmus.
Ir tas mistinis laikas,
Lyg vaikystėj girdėta
Tėvų sudainuota daina
Taip giliai į mane
Įsismelkus,
Kad ir džiaugsmą
Ir skausmą
Jaučiu širdimi.
Purpurinis
Ryto vualis.
Vėjo mostas
Ir jo jau nėra.
Bet širdyje išliks
Šis mistinis rytas
Lyg vaikystėj girdėta
Tėvų sudainuota daina
Šį rytą sugrįžus
Purpurinės aušros
Supama...

Išeina vasara.
Rytais ražienomis
Rūkai atbrenda.
Geltonos
Jurginų saulės
Gęsta palengva...
Į širdį smelkias
Nykuma.
Ir gundo nuodėmei
Mus rojaus
Obuoliais
Sunokęs soduose
Ruduo...

Užmaršties upės
Mano venomis teka.
Jaučiu
Kaip skausmingai
Akimirkos miršta,
Kaip dabartis
Manimi lyg brasta
Per užmaršties upę
Keliauja į praeitį.
Melancholiškoj
Ateities migloj
Aš vis dar ieškau
Savo kelio...

Kai naktis
Tavo langus
Uždengs
Juodu vualiu,
Kai šešėliai
Išeis į tamsą,
Tarp tavęs
Ir manęs,
Tarp to
Kas buvo ir bus,
Plytės mano
Ir tavo beribis
Žvaigždėtas
Meilės dangus.

Kai laikas,
Ištiesęs rankas,
Keliauti pakviečia,
Mes skubam gyventi,
Mes skubam mylėti.
Pralekia dienos,
Dešimtmečiai dingsta...
O laikas, lyg pajacas,
Ironiškai šypsos
Ir kviečia skubėti.
Ir skubam, ir lekiam,
Kol išgirstam:
„Atėjom...
Laikas išeiti...“
Žvaigždės užgęsta,
Užmerkia akis pilnatis,
Nepateka saulė,
Vėjas nuošia
Virš kapų supiltų,
O laikas kitus
Skubėti jau kviečia.
Ir tiesia į gimusį
Vaiką rankas...

Nakties
Bemiegės mintys
Klaidžiojo
Tuščioj erdvėj.
Žvaigždžių
Girliandos
Švietė naktyje
Ir keistas
Skrydžio pojūtis
Trumpam sapne
Mane aplankė.
Jausmų
Sparnus ištiesę
Lyg nakties
Paukščiai
Skridom mes abu.
Kai sapnas
Trumpas baigės,
Minčių bemiegių
Nerimą
Ir laiko slinktį
Aš dar skaudžiau
Jaučiau...

Nusimeskime kaukes
Nuo veidų
Ir nuo sielų.
Tegul širdys
Meilėje plaka.
Tegul trykšta
Gėrio šaltiniai
Iš mūsų sielų gelmių.
Pažvelkime
Žvilgsniais
Žvaigždėtais
Žmogus į žmogų,
Mylimas į mylimą,
Artimas į artimą.
Eikime į gyvenimą
Be kaukių,
Atvira siela -
Atvira širdimi.
Gyvenkime
Meilėje...

Aš mačiau
Kaip užsidega žemė
Ne ugnimi,
O tekančios
Saulės šviesa,
Kaip liepsnoja
Viduržiemio beržas
Ir pražilusi
Eglė nakčia...
Bet saulėtekio laikas
Toks trumpas.
Saulė kopia
Aukščiau ir aukščiau.
Užgesina ji
Liepsnojančią žemę
Ir beržą,
Eglei grąžina
Žaliuosius rūbus,
Lyg šerkšną,
Vidurnakčio nerimą,
Ištirpdo širdyse
Ir meilei, ir vilčiai
Suteikia sparnus.

Tuščiuose namuose
Tuščias kūčių stalas.
Visi išėjo ir manęs
Čia jau nėra...
Tik mintimis sugrįžtu
Į tą laiką,
Kai tėvas dalino
Kalėdaitį šventą,
Kai motina
Kalbėjo maldas.
Tuščiuose namuose
Tuščias kūčių stalas.
Tik šieno kvapas,
Įsigėręs į seną
Stalviršį,
Kuris saugo
Ir mano
Rankų šilumą,
Primena
Kūčių vakarą
Tėvų namuose.

Lyg senos fotografijos
Laike išblunka atmintis.
Kasdiena vis sunkiau
Prisimenu matytus veidus.
Iš mano atminties,
Iš mano laiko
Lyg piligrimai
Į šventą žemę
Žmonės sutikti
Į nebūtį išeina.
Ir lieka atmintyje
Prisiminimų nuotrupos
Lyg sidabriniai
Laiko pėdsakai
Ant blunkančių
Fotografijų
Juodai baltų...

Prie kūčių stalo
Nusimeskime
Šventųjų aureoles.
Atverkim širdis
Ir sielas
Malonei Dievo,
Ir grįžtanti
Į žemę šviesa,
Lyg šventą
Gralio taurę,
Užpildys jas
Gerumu ,tikėjimu
Viltim ir meile.

Kai veidrodžiams
Tamsa akis užmerkia,
Blausioje langų šviesoje
Baikštūs šešėliai
Lyg mimai
Pantomimos
Teatro scenoje
Vaidina gyvenimą.
Kai šviesa
Languose užges,
Šešėliai išnyks.
Tik baltas
Lubų kvadratas,
O gal baltas
Meilės angelas,
Plazdens virš mūsų
Meilės oazės.
Tamsoje aš jausiu
Tavo meilę.
Miegančių
Veidrodžių pasaulyje
Mes būsime
Laimingi...

Pilkame veidrodyje
Atsispindi pilkas vakaras.
Vakaro agonijoj,
Šokančios
Geidulingą striptizą,
Žaros lyg mimozos,
Ironiškai šypsosi.
Per pilką lango stiklą
Pilkos mintys,
Lyg nelaukti svečiai,
Įžengia į mano
Pilką vakarą.
Pilkame veidrodyje
Matau savo pilką
Liūdną veidą.
Girdžiu kaip prieblanda
Tylomis skaito
Ryto pergamente surašytą
Ir per dieną pageltusį
Gyvenimo manifestą.
Nakties tamsoje
Šešėliai jo žodžius
Išbarstys mūsų sapnuose.

Girdžiu,
Kaip pilnaty.
Pasėtas grūdas kalas,
Kaip tiesiasi į saulę
Želmenys pirmi,
Kaip beržo žirginai
Varpeliais skamba,
Kaip džiaugsmingai plaka
Pavasario sulaukusio
Žmogaus širdis.
Jaučiu, kaip atgimstančios
Gamtos svaigumas
Užlieja sielą,
Kūną ir jausmus.
Pavasaris  - žydėjimo
Vilties ir atgimimo metas,
Ant vyturio
Sparnų sugrįžęs,
Priklaupęs
Pabučiuoja žemę,
Paglosto medį
Ir nusišypso žmogui
Šypsena aušrų...