Seni langai liūdnai
Į saulę žvelgia.
Žvaigždes
Skaičiuoja naktimis.
Viduržiemy keistais
Sidabro raštais
Juos išmargina
Žiemos ranka.
Nuo žvarbaus vėjo  
Lyg žmonės
Seni langai suvirpa,
Ir suskamba tyloje
Melodija keista...
Seni langai –
Lyg prigesusios
Akys žmonių –
Liūdnai
Žvelgia į tolius.
Taip jaunystėje mes,  
Pro tėvų namų
Langus žiūrėdami,
Apie gyvenimą
Su viltimi svajojom.

Užgesę žvaigždės,
Šviečia danguje.
Nukritę snaigės,
Upokšniais
Pavasario žeme
Nubėga...
Išeidamas
Į amžinybę,
Žmogus žemėje
Atmintį palieka.

Apnuoginta
Siela.
Apnuogintos
Mintys.
Kūnui ir sielai
Šalta.
Keista panegirika
Šerkšnuotam
Viduržiemio
Laikui
Vakaro
Prieblandoj
Skamba.

Danguje debesų
Slėpingos katakombos.
Benamis vėjas šlaistos
Vakarėjančiais laukais.
Aš ir šį vakarą
Jaučiu virpėjimą
Ir nerimą
Pavargusios širdies.
Kur skubam mes?
Kur aš skubu?
Juk laiko žingsniai
Jau nutolo
Ir lenktyniauti
Su benamiu vėju negali...
Bet kartais, kad suvoktum,
Vardan ko šioj žemėj gyveni,
Pravartu pajusti,
Kaip blaškos vėjas
Ir virpa pavargusi širdis....
O danguje debesų
Slėpingos katakombos
Ir paukštis vienišas,
Nardantis po jas,
Džiaugias  savo
Vienatve ir laisve. 

Žemiškam prade
Mes ieškom
Prado dangiško
Ir modeliuojam
Savo ateitį sferoje dangaus.
Pamiršę, kad mūsų laikas –
Tik mirksnis būties laike,
Svajojame gyventi
Amžinai,
Prie dievų stalo
Sėdėti Edeno sode.
Žmogaus gyvenimas
Lyg meteoro skrydis.
Tarp gimimo ir mirties –
Akimirka trumpa.
Ir sakom mes – 
Žvaigždė nukrito,
Ir sakom mes –
Žmogus išėjo...
Nemirtingumas – iliuzija,
Svajonė, gimusi
Iš žmogaus noro
Pradą žemišką paversti
Dangišku pradu...

Vėl nemiga.
Blausi šviesa lange.
Seni paveikslai kertėje.
Keisti veidai šventųjų
Ir mirštantis
Ant kryžiaus Dievas –
Suklupęs, bet pakilęs
Ir mirtį pasitikęs
Išdidžiai.
Vėl nemiga.
Minčių keistokas
Pasjansas.
Šventųjų sielos,
Klajojančios tamsoje,
Ramybę mirtingųjų
Drumsčia...
Tokia keista
Būties polemika
Bemiegę naktį
Vyksta tamsoje.

Elegiška meilės naktis.
Elegiškas sapnas.
Tavo rankų švelnumas.
Tavo lūpų karšti bučiniai
Ir aistra lyg skrydis svaigi.
Saulei tekant
Elegiškas sapnas
Lyg migla išsisklaidė.
Prozaiškai baigės
Elegiška meilės naktis.
Nubudęs jaučiau,
Kad tavęs čia nėra.
O gal ir nebuvo...
Bet lūpos dar prisiminė
Tavo lūpas,
Kūnas dar prisiminė
Tavo artumą...
O gal ir tu jautei mane
Ir buvo tai ne sapnas,
O teleportacija laike...
O gal prieš saulei tekant
Mane palikus išėjai,
Ir liko ant mano lūpų
Tavo bučiniai...

Jau aušta palengva.
Rytuos aušra
Rausvom spalvom
Nudažė dangų smaragdinį.
Virš horizonto Venera,
Lyg moteris laiminga,
Mėnulio jauno
Supas glėbyje.
Toks keistas
Laiko virsmas
Prieš saulėtekį gamtoje,
Kai širdimi ir siela pajunti
Gyvenimo
Ir meilės prasmę.
Toks keistas sambrūzdis
Jausmuose.
Tokia keista spalvų gama
Paletėje dangaus

Kas mes?
Visatos dulkės,
Žemėje gėlėm pražydę,
Ar nuodėmingi angelai,
Iš rojaus ištremti.
Bet man patinka žemiško
Gyvenimo idėja,
Nors ji ir baigiasi
Prozaiškai – mirtim.
Gyvendamas
Aš meilei
Posmus kūriau
Ir mylimai moteriai
Lyg šventajai
Meldžiausi.
O kai lemtis užvers
Būties duris,
Išeidamas į amžinybę
Žinosiu – vardan tavosios
Meilės gyvenau...

Vakaro prieblandoje
Meldžiasi medžiai.
Šešėliai su saule išeina.
O vakaro žaros,
Tūkstančiais
Sušvitę žvaigždžių,
Mūsų jausmus
Danguje išbarsto.
Ir noris į dangų
Pakilus žvaigždėtą,
Skristi Paukščių taku.
Nors mintys apsunkę
Ir širdys pavargę,
Mes džiaukimės meile,
Kol žemėje
Esam abu...

Sninga.
Baltos snaigės
Lyg naivios
Iliuzijos,
Virsdamos
Praeitimi,
Tirpsta
Jaučiu, kaip laikoŽingsniai
Skausmingai
Į mano sielą
Sminga.
Laikrodis
Ne laiką skaičiuoja,
O mano
Gyvenimą
Karpo...

Ar ranką ištiesi?
Ar padėsi pakilti,
Kai suklupsiu?
Ar žiburį uždegsi,
Kai tamsoj pasiklysiu?
Ar sužvarbusį sušildysi,
Kai iš gyvenimo
Dugno pakilęs
Per šviesotamsos laiką
Į gyvenimą
Tavo ateisiu?
Ar paguosi,
Kai bus man sunku?
Ar mylėsi,
Kai išėjęs sugrįšiu...

Vėlyvas ruduo.
Nuogos obelys
Stovi numetę lapus...
O buvo žydėjimas,
Buvo nuotakos
Valsas su vėju...
Žiedlapių siautė pūga.
Jazminai jaunyste kvepėjo.
Jausmai krūtinėj netilpo.
Vėlyvas ruduo.
Sužvarbusi sakralinė tyla
Stovi už lango...
Mes jau žinome,
Kas yra gyvenimas,
Mes jau žinome
Jo kainą...

Niūroka vėlinių diena.
Liūdnom mintim lietus
Už lango lyja.
Po vėlinių nakties
Sugrįžę į dausas,
Jau ilsis vėlės.
Lyg mūsų atminties
Ženklai išėjusiems,
Primindami mums
Žemiškos
Būties trapumą,
Kapuose dega
Žvakių žiburėliai...
Prisimindami išėjusius,
Dalinkimės meile
Su tais, kuriuos mylime...

Toks sakralinis grožis
Vėlyvo rudens.
Toks sakralinis
Medžių nuogumas –
Lyg apnuoginta
Siela žmogaus.
Debesys baltas drobes
Audžia danguje.
Šarmotais laukais
Sakralinė braido tyla.
Ir esu aš laimingas,
Ir esu aš turtingas,
Kad galiu su tavim
Lyg dieviška mana,
Meile ir sakraliniu
Grožiu dalintis
Rudens...

Man nereikia
Dievų pažadėtosios žemės
Ir sodo Edeno nereikia.
Tik tavęs,
Mylimoji, ilgiuosi,
Ir savo ilgesį –
Lyg akmenį
Sunkų Sizifas –
Vis bandau nurident
Nuo širdies.
Tik pastangos tos –
Lyg medžiai bežiedžiai –
Vaisių neduoda.
Ilgesys slegia
Širdį, jausmus. 
Kai tavęs čia nėra,
Tau skirti meilės žodžiai
Metaforom gula
Dualistiniam meilės laike.

Laukuose liūdesį palikę,
Per Baltramiejų
Gandrai išskrido.
Dar vakar, juodai baltus
Vilkėdami frakus,
Žingsniavo jie laukais.
Šiandieną tuštuma 
Laukai tie dvelkia.
Toks keistas liūdesys
Ir nuojauta artėjančio rudens
Į širdį smelkias.
Per rytmečio rūkus             
Saulės nutiestu taku
Lyg Kristus
Per Galilėjos ežerą
Ruduo ateis.
Šlamės pageltę medžiai,
Kris žvaigždės naktimis.
Romantiškai gražu
Ir liūdna bus...
Spalvotoj vasaros knygoj
Padėję tašką, per Baltramiejų
Lietuvos laukų metaforos –
Gandrai išskrido.

Lyg Tėve mūsų
Kartokime žodžius:
Čia mano žemė,
Čia mano žmonės,
Ir nebijokime
Su meile prie beržo
Priglusti lyg prie brolio,
Apkabinti ąžuolą lyg tėvą,
Lyg motinai,
Eglei žaliaskarei nusilenkti.
O liepa bus lyg mylimoji,
Kvepianti aistros aromatu.
Lyg Tėve mūsų
Kartokime žodžius:
Čia mano žemė,
Čia mano žmonės,
Kuriuos aš lyg gyvenimą
Myliu.