Girdžiu už lango
Liūdnokai ošia miškas.
Į krantą skuba
Ežero banga.
O aš šį vakarą
Gimtų namų duris užvėręs
Seniai užžėlusiais
Naktigonių keliais eisiu.
Žinau, seniai
Naktigonių laužai užgeso
Ir negirdėti romantiškai liūdnų
Naktigonių dainų.
Naktigonių romantikos
Seniai neliko
(O gal jos ir nebuvo...),
Žirgų seniai neliko.
Net senas kuinas
Nesužvengia vakarais.
Bet aš nors mintimis šį vakarą
Naktigonių keliais eisiu.
Eisiu kur mano protėviai gyveno
Kur dar gyva naktigonių
Romantiška dvasia.

Mano žeme gimtoji,
Tavo rankose toliai
Beribiai laukų,
Upių kasos vilnija
Tarp klonių, miškų.
Ir dangus mėlynuoja
Toks gilus ir mąslus,
O naktim skęsta žvaigždės
Gelmėj ežerų,
Pilnaties bėga takas
Virš bangų,
Ryto rūkas tavo veidą
Dengia baltu vualiu.
Mano žeme gimtoji,
Su tavimi naktimis
Aš skaičiuoju žvaigždes.
Į tavo glėbį
Lyg glėbį moters mylimos 
Aš sugrįžti skubu 
Vis dažniau.
Tu ištieski rankas
Ir priglauski mane
Kaip motinos glaudžia
Sugrįžusius savo vaikus.

Pirmą oro gurkšnį įkvėpęs,
Su tavim, mano žeme, suaugau,
Žengęs pirmą žingsnį,
Su tavim, mano žeme, suaugau,
Pirmą žodį ištaręs,
Su tavim, mano žeme, suaugau,
Atsigėręs Verdenės šaltinio vandens,
Su tavim, mano žeme, suaugau,
Ir tavim gyvenau, ir tavim gyvenu, 
Ir tavęs aš ilgėjaus,
Kai likimas  į tolį nublokšdavo, 
O sugrįžęs tavo motinišką meilę jaučiau,
Su tavim, mano žeme, suaugau
Ir tavyje  liksiu amžinai.

Lenkiuosi tau, gimtoji žeme,
Lyg piligrimas
Iš svetur sugrįžęs.
Kiekvieną kartą
Aš priklaupiu
Ir paliečiu tave
Ranka, širdim
Ir pajuntu aš 
Tavo gyvastį ir meilę
Stiprybę tavo ir jėgą pajuntu.
Pavasario rytais girdžiu,
Kaip meldžiasi upokšniai tavo,
Kaip groja miškas lyg vargonai,
O tėviškės dangus
Beribis ir gilus.
Čia debesys tokie balti
Dangumi plaukia
Ir žvaigždės tokios ryškios
Šviečia naktimis
Lenkiuosi tau, gimtoji žeme,
Ne nuolankumas,
O meilė
Tau manyje gyvena.

Taip prozaiškai
Dega rankraščiai.
Ugnis mano žodžius -
Mano mintis
Neskubėdama skaito.
Sudegę eilėraščiai
Baltais dūmais
Lyg balti angelai
Į dangų kyla.
Vėjas, sudegusių
Rankraščių pelenus,
Virš laukų, miškų,
Ežerų ir upių išbarsto...
Baltas popieriaus lapas
Vėl laukia mano
Žodžių, mano minčių.
Taip gimsta
Naujas eilėraštis  -
Rekviem sudegusiems
Rankraščiams...

Kai ryto vėjai skaito
Saulės evangeliją,
Kai debesys juodi
Lyg mūsų nerimas
Dangumi plaukia,
Kai lyg dievų
Choralai skamba
Žemės bundančios
Akordai danguje,
Suvokiam mes,
Kad mūsų žemė
Visatos supamas lopšys.
Ir mes gyvenimo
Kelyje paliekam
Savo pėdas ne tam,
Kad prisimintų mus,
O tam,
Kad žemei,
Lyg motinai,
Savo šilumą
Ir savo meilę
Paliktume
Amžiams...

Gyvenimas –
Beprotiškos
Laiko lenktynės
Dėl turtų, šlovės ir garbės.
Nesuspėjai -
Pyro pergalę švenčia kiti.
Tik gailėtis neverta.
Fortūna - įnoringa dama,
Šiandiena
Nugalėtojui šypsosi,
O ryt gal į tavo
Duris pasibels...
Taip ir vyksta beprotiškos
Laiko lenktynės,
Kol ateina
Skaudus suvokimas,
Kad meilė buvo,
Ir yra, ir bus
Didžiausias gyvenimo gėris.
O turtai, šlovė ir garbė -
Tik beverčiai skatikai
Gyvenimo tavo
Delnuos...

Į atmintį, į sielą, į širdį -
Lyg duonos trupinius
Nuo Kūčių stalo
Mes suberiam šventas tiesas.
Tiesa, kad meilė,
Lyg Gralio taurė -
Amžinoji paslaptis.
Tiesa, kad motina
Ir tėvas linkėjo laimės
Ir verkė paslapčia,
Kai mes į savo
Gyvenimo kelią išėjom.
Tiesa, kad mūsų laikas
Tirpsta lyg šerkšnas.
Tiesa, kad amžinybės vėjai
 Mūsų pėdas užpustys.
Tiesa, kad neišnyksim
Mes be pėdsakų.
Gal ošime beržais,
Gal šviesim žvaigždėmis
Į žeme žvelgdami liūdnai.
Tiesa...kiek daug žmogaus
Gyvenime tiesų...

Rudens artėjimą
Širdim jaučiu...
Jau liepos gelsta,
Beržai lapus
Pavėjui barsto.
Keisti regėjimai
Rūkais atplaukia.
Dabarties migloje
Ištirpsta praeitis,
O ateitis,
Lyg upės vingis
Skęstantis rūke.
Vandens čiurlenimą
Girdi, bet kito kranto
Nematai.
Ir plaukia
Rytmečio rūkai,
Artėjančio rudens
Liūdnieji pranašai,
Per mūsų laiką ir jausmus.

Akimirkai sustokime
Gyvenimo stotelėje.
Pažvelkime
Be baimės atgalios.
Ne tiek mažai
Gyvenimas
Mums davė.
O negandos
Nuo mylinčių žmonių
Taurių jausmų,
Lyg rytmečio rūkai
Nuo saulės spindulių,
Lai išsisklaido.
Ir ne metai
Žmogų puošia,
O žmogus,
Lyg vyno taurę
Gėrimu tauriu,
Prasme užpildo
Gyvenimo
Metus...

Kartojas gyvenimai.
Kartojas likimai.
Kartojas netektys.
Kartojas atradimai.
Kartojas vasaros
Ir žiemos.
Kartojas pavasariai
Ir rudenys.
Kartojas dienos,
Kartojas naktys,
Kartojas rytai
Ir vakarai.
Ir tame laike
Žmogus ieško
Žmogaus.
Širdis ieško
Širdies.
Meilė ieško
Meilės...

O žvaigždės,
Žvaigždės,
Kalbančios maldas!
Aš tylią šneką
Jų girdžiu.
Girdžiu,
Kaip kalbasi
Žvaigždynai
Beribio laiko
Girnas sukdami.
Jaučiu
Kaip manimi,
Lyg pavasario
Upokšniai,
Mano laikas
Bėga...

Paukštis
Pralenkė vėją.
Paukštis
Skrido į audrą.
Paukštis,
Nugalėjęs audrą
Į jūrą krito.
Vėjas,
Paukštį pakėlęs
Į dangų nešė.
Paukštis,
Pralenkęs laiką,
Žemės
Įveikęs trauką,
Paukščių Tako galaktikoje
Gulbe skrenda.

Savęs suvokimas
Lyg Damoklo kardas
Virš mano būties,
Virš mano
Gyvenimo kabo.
Tai, kas tikra,
Dieviškai šventa.
Tai kas neapčiuopiama -
Taip žmogiškai apgaulinga.
O širdies laikrodis,
Ne dievų – mano
Skaičiuoja laiką,
Virš kurio,
Lyg Damoklo kardas,
Savęs suvokimo
Tiesos kabo...

Palaimintas
Būki, gyvenime,-
Ošia beržas į dangų
Ištiesęs rankas.
Palaimintas
Būki, gyvenime,-
Kužda lūpos
Laimingo žmogaus.
Palaimintas
Būki, gyvenime,
Kai pavasario aušros
Sugrįžta ant pilkų
Vyturėlio sparnų.
Palaimintas
Būki, gyvenime,
Palaimintas
Būki gyvenantis
Meile žmogau...

Šį vakarą
Ir vėl tavęs ieškosiu.
Kad neradęs pasakyčiau -
Pavėlavau.
Paskui į vakaro
Prieblanda įklimpęs,
Laukdamas tavęs,
Klausysiuos tylos.
Bus liūdna, kai suvoksiu -
Absoliučios tylos nėra.
Yra tik tylos iliuzija,
Kuri subyra
Net nuo naktinio drugelio
Sparnų šnarėjimo.
Bet aš pilkoje
Vakaro tyloje įklimpęs,
Kantriai lauksiu tavęs,
Kad tavo rankos
Sugrąžintų gyvenimo
Prasmę.
Jaučiu kaip laukimas
Virsta ilgesiu.
Be tavęs taip nyku ir tuščia...

Lyg sode obuoliai,
Noksta dienos
Ir kas rudenį
Sunokusios,
Metais
Krenta į žemę.
Širdimi jaučiu
Kaip laiko sniegas
Užkloja sunokusius
Dar vienus
Mano metus.
Bet širdyje
Rusena viltis,
Kad dar ne vieną
Pavasarį žydės mano
Gyvenimo sodas
Ir subrandins
Dar ne vienus mano
Metus ruduo.

Iš  rytmečio
Aušros ašarų -
Rasų,
Nupinsiu
Rožinį.
Kad patekėjusi
Saulė
Už mus -
Gyvuosius,
Pasimelstų.