Už lango brėkšta palengva.
Aušros raudoniu
Užsidega dangus.
Nuo ežero atslinkęs rūkas
Pabeldžia į langą
Ir pamiškėj išbudina
Paukščius.
Įsiklausau į ryto  tylą,
Kurią sutrikdo
Tolumoj sužvengęs bėris.
Ir subyra prisiminimai
Į tuštumą laukų.
Ir nuskrodžia pasąmonę
Mintis lyg žaibas.
Nėra nei bėrio,
Nei seno gaidžio ant laktos,
Nėra tėvų, kaimynų.
Tik praeitis iš senų
Pageltusių fotografijų
Į mano rytą tėviškėje
Žvelgia artimų
Žmonių veidais...

Mano gyvenimas
Į tavo mylinčią širdį sutilpo.
Tavo gyvenimas
Į mano mylinčią širdį sutilpo.
Mano laiškai tau buvo
Mano malda meilei.
Mano ilgesys
Tavo ašarom bėgo.
Kai tau gera buvo -
Aš laimingas buvau.
Kai man skaudėjo -
Tau širdį maudė.
Kai aš džiaugiausi -
Tavo skruostais
Džiaugsmo ašaros riedėjo...
Taip ir gyvenome.
Taip ir gyvename
Vienas šalia kito.
Vienas kito širdyje.

Norėčiau laiką
Lyg sarginį
Šunį pririšti.
Gal skubėti
Nustotų...
Gal mane
Už skubėjimą
Padoriai aplotų.
Bet laikas,
Ne Prometėjas,
Jam net Hefaisto
Grandinės
Per silpnos.
Ir skubinas,
Lekia mano laikas
Į nebūtį,
O aš lyg šunytis
Jam iš paskos seku...

Tyloje
Žydi sodai.
Tyloje
Krenta lapai.
Tyloje
Gimsta žmonės.
Tylą drumsčiantis
Gyvenimo vėjas
Neša žiedlapius
Ir gyvenimus.
Tyloje
Skambantys
Varpai
Skelbia žinią.
Tyloje
Gyvenęs
Žmogus
Išėjo...

Nauja mintis
Ir naujas žodis.
Nauja tikėjimo šviesa.
Kas kelią mums
Viltes ir nuopuolio
Parodys?
Gal angelas,
Gal pragaro dvasia?
Ir kelias tas
Mus ves nuves
Prie Letos upės.
Į amžinybės
Vandenį įbridę,
Lyg Krikšto
Sakramentą gaudami,
Nuplausim nuodėmes.
Paliksim
Neišsipildžiusias svajas.
Ir jausim,
Kaip tikėjimo  šviesa,
Suteikia viltį
Amžinybėje išlikti.

Vidurnakčio šešėliai
Išsiveda mane
Sapnų gatve.
Ir einam mes
Liūdni lyg mimai
Bežadžiais skersgatviais,
Tamsoj ieškodami
Šviesos.
O kai šešėliai,
Išgąsdinti aušros,
Saulėtekio laike
Išnyksta,
Lieku aš vienas,
Bet ne vienišas.
Ir su saulę tekančia
Grįžtu iš mistinio
Sapnų pasaulio
Į pasaulį,
Kuriame tu,
Lyg Solveiga
Pjero Giunto
Lauki grįžtančio
Manęs...

Saulė.
Debesys
Baltais burlaiviais
Mėlyna
Dangaus jūra
Plaukiantys.
Ir mes skubantys,
Skubantys,
Skubantys
Gyventi,
Mylėti,
Išeiti...

Mes esame
Laiko keleiviai.
Kiekvienas keliaujame
Savo laike.
Kiekvienas turime
Dvi savo
Galines stotis -
Gimimą ir mirtį.
Ir skubinas
Lekia į tolį
Mūsų dienos ir naktys.
Pralekia mėnesiai,
Metai, gyvenimai.
Mes esame
Laiko keleiviai -
Kiekvienas keliaujame
Savo laike...

Nutilo miškas.
Jau negirdėt ošimo medžių.
Liūdna tyla,
Lyg paukštis vienišas,
Saulei nusileidus
Virš kirtaviečių praskrenda...
Praeis dešimtmečiai,
Čia vėl suoš beržai
Ir eglės sužaliuos,
Kels ąžuolai į dangų
Galingus vainikus,
Virpės be vėjo
Lapai drebulių
Ir uosiai eis lemties keliu.
Kas rudenį klevai
Spalvomis puošis
Ir oš vėl mano miškas
Lyg vargonai.
Tik negirdėsiu aš
Kaip vaikystės miškas
Bachą groja vakarais.

Mano šventovė -
Žemė.
Mano altorius -
Dangus.
Mano vardas -
Pagoniškas.
Mano mintys -
Pagoniškos
Pagoniški mano
Dievai
Užgesusiuose
Alkalniuose
Gyvenantys,
Kas naktį
Išeidami pasimelsti
Dangui,
Šlovina gyvenimą.

Širdis
Skaičiuoja
Gyvenimo
Ritmą.
Tai skuba,
Tai lėtėja,
Tai plaka
Ramiai.
Tai pulsuoja
Lyg ugnikalnis,
Tai skamba
Bažnyčių
Varpais...

Liūdnas
Vienatvės veidas.
Širdis,
Plakanti nerimą
Ir džiaugsmą.
Gimusio vaiko
Pirmas riksmas
Ir išeinančio
Į amžinybe „sudie“.
Motinos rankos,
Vaiko galvą
Glostančios.
Mylimos rankos
Mylimą glaudžiančios.
Veide sušvitusi šypsena.
Džiaugsmo ir skausmo
Ašaros.
Skruostais bėgančios.
 Žodžiai
„Mylėkime gyvenimą“
Įrašyti mūsų
Gimimo kode...

Maldą
Kalbančios lūpos
Ištaria amen...
Amen.
Lyg nuosprendis
Lyg giljotinos
Kirtis.
Amen.
Dūžta stiklinės
Gyvenimo
Celės sienos.
Amen.
Lieka amžinybė.
Amen.
Gyvieji lieka
Gyventi...

Ištirpo
Nukritusi snaigė,
Tik ašara liko delne.
Taip laikas,
Mūsų laikas ištirpsta.
Gimimą ir mirtį
Akimirka
Skiria trumpa.
Į praeitį
Žvalgytis neverta.
Kas buvo - praėjo.
Ateitis -
Lyg žvaigždė
Danguje.
Ieškokim prasmės
Dabartyje,
Išmokim gyvenimą
Lyg aukso
Grynuolį branginti.

Pavasario žydėjimas
Toks trumpas
Lyg krintančios
Žvaigždės švytėjimas
Nakties danguj,
Lyg mūsų
Jaunystės laikas,
Pralėkęs siaučiančiom
Jausmų pūgom.
Pavasario žydėjimas
Toks trumpas.
Akimirkai pražįsta
Sodai ir jausmai,
Pakvimpa ievom
Vakarai...
Ir einam mes
Per pavasario
Žydintį laiką
Pražilę,
Bet širdyse
Vis dar jauni...

Taip norisi
Pravirkti
Kai rytas
Ašarom
Rasų
Verkia...
Pravirkti
Iš džiaugsmo.

Delne,
Lyg Kretos labirinte,
Likimo linijų pynė.
Net chiromantas
Vargu suras
Ten linija lemties.
O aš savyje
Vis bandau įveikti
Netikrumo Minotaurą,
Kad širdyje pajusčiau
Gyvenimo palaimą.
O linijų delnuos
Daugėja...
Lemtis kas diena
Ten gyvenimo mano
Manuskriptą rašo.

Gyvendami
Mes išmokstame
Prijaukinti skausmą
Ir džiaugsmą,
Meilę ir aistrą,
Ilgesį ir viltį.
Išmokstame prijaukinti
Baimę ir drąsą,
Svajones ir laimę.
Išmokstame prijaukinti
Gyvenimą...
Tik prieš laiką
Esame bejėgiai.
Laikas, paklusdamas
Amžinajam Visatos
Traukos dėsniui,
Ėjo kai nebuvo mūsų,
Eina kai mes gyvename
Ir eis kai nebus mūsų...